liepos 30, 2010

Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutėliais pagal G. Geary

Kas skaito šį tinklaraštį, jau žino mano aistrą kulinarinėms knygoms... O pastaruoju metu ji itin paūmėjo, praturtindama mano knygų lentyną vos ne kita tiek knygų, kiek jų turėjau iki šiol. Nors ne visas jas pirkau pati - dalį gavau dovanų ar lauktuvių -  visgi šiuo metu "užsikodavau" nuo naujų knygų - nebevaikštau į knygynus (net pavartyti "kitų" knygų, nes ši ekspedicija - sąmoningai ar ne - vis tiek baigdavosi kulinarianiam skyrelyje), pamiršau, kad egzistuoja http://www.bookdepository.com/, o amazon'as gi vis tiek į Lietuvą nesiunčia, ane..? Na jei ir siunčia, tai už žvėrišką kainą, o tokia cherry picker'ė kaip aš tokiems sandoriams sako "ne".  Taigi kol būsiu sėkmingai "užsikodavusi", turėsiu daugiau laiko savo turimų knygų skaitymui, jų receptų bandymui ir savo įspūdžių pasakojimui!
Viena iš naujausių mano knygų lentynos gyventojų - George Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Pamačiusi ją, tiesiog negalėjau nurimti. Tiesa, knygų apie sūrio pyragus - geriausių receptų, biblijų ir t.t. - yra nemažai, bet aš žūtbūt įsinorėjau šitos, nes apie ją radau vien gerus skaitytojų atsiliepimus, o dabar ir pati galiu patvirtinti - knyga tikrai nenusivyliau ir labai džiaugiuosi turėdama ją savo lentynoje!

G.Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Knygos autorių nuotrauka

Ši knyga yra ne apie tai, kaip pagaminti sūrio pyragą, o apie tai, kaip jį pagaminti labai gerai. G. Geary - yra išleidęs ir kitų receptų knygų, bet sūrpyragiai, matyt, jo stipriausias arkliukas, kad būtent juos pasirinko savo pirmajai knygai.
Pirmuosiuose knygos puslapiuose aprašoma viskas, ką reikia turėti, žinoti ir daryti, norint iškepti geriausią sūrio pyragą: aptariami virtuvės rakandai, kurių reikėtų, tobulybei pasiekti; sūrio pyraguose naudojami ingredientai, įskaitant ir, ko gero, visų naudojamų sūrių aprašymus; svarbiausi technologiniai žingsniai ir atsakymai į dažniausiai kepėjams kylančius klausimus.
Man labai patinka tai, kad receptuose visi kiekiai nurodyti ir puodeliais, ir mililitrais, tad kiekvienas gali pasirinkti sau suprantamus ir įprastus matavimo vienetus, nes mane, pavyzdžiui, puodeliai (237 ml ar kiek ten..?) truputį nervina :) Dar vienas pliusas - aiški knygos struktūra. Visi receptai suskaidyti į 11 tipų/skyrių - pvz., šviežių vaisių, šokoladiniai, nekepti, nesaldūs, šventiniai sūrpyragiai - plius yra skyrelis apie padažus ir minėta "pagrindų" dalis. Be to, knygoje labai gera abėcėlinė rodyklė - joje receptą galima susirasti tiek pagal sūrio rūšį, tiek pagal kitus ingredientus. Iš minusų galėčiau paminėti nebent tai, kad knygoje tikrai nedaug fotografijų. Man šiaip iliustracijos tikrai nėra esminis dalykas, bet šitoje jų tikrai galėtų būti daugiau: iliustruoti tik 17 iš 125 receptų. Tiesa, tuos, kuriems knygose be iliustracijų kyla įtarimų, kad sudėti receptai, kurie nebuvo išbandyti (dėl to ir nebuvo, ką fotografuoti...), galiu nuraminti, kad taip tikrai nėra... Kiekvienas receptas kurtas ir tobulintas, kol sulaukė aukščiausio įvertinimo, o nuotraukų pagailėta, manau, siekiant išlaikyti "protingą" knygos kainą.
Tai tiek pastebėjimų apie knygą, o dabar - apie pyragą! Pirmiausia nusprendžiau kepti itališką sūrio pyragą su pekano riešutų krepšeliu, nes dar nėkart nedariau jokio pyrago su riešutiniu krepšiuku, be to, namuose turėjau ricotta'os, kurią G. Geary siūlė naudoti šiame recepte. Daugelyje kitų receptų siūloma naudoti philadelphia'ą ar maišyti porą sūrio rūšių. Pyragu likome labai patenkinti: jis buvo labai švelnaus skonio, tobulai kreminės konsistencijos, krepšelis buvo standus ir nebyrėjo, nors man keistai atrodė, kad krepšelį reikėjo daryti tik iš riešutų, be jokio sviesto. Pyrago skonį įvertinome 10 balų, o išvaizdą - 9.  Mano keptas pyragas neteko vieno balo, nes aš, nors ir perskaičiau ir įsikaliau į galvą visus G.Geary tobulo sūrpyragio "įsakymus", vieno esminių per savo žioplumą neįvykdžiau. Gaminant sūrpyragį, visus ingredientus reikia dėti kambario temperatūros, o aš per vėlai iš šaldytuvo ištraukiau kiaušinius... Todėl pyrago viršus man šiek tiek sutrūko. Kad jums nenutiktų taip kaip man beigi kitos nesėkmės, surašau tai, kas, man pasirodė svarbiausia kepant sūrio pyragą:

  • visi ingredientai turi būti kambario temperatūros;

  • kiaušinius į masę dedame po vieną; įdėjus vieną kiaušinį gerai išplakame masę ir tik tada dedame kitą kiaušinį;

  • sūrpyragio masę reikia labai kruopščiai išplakti mikseriu, kad neliktų jokių gumulėlių, gautume kremo konsistencijos masę (Geary paliepimu viską tikrai plakiau ne mažiau kaip po 3 min - man tai tikrai atrodė visa amžinybė!! Niekada nieko taip ilgai neplakdavau...);

  • sūrio pyrago negalima perkepti - iškepus pyragui, jo vidurys neturi būti kietas. Jei kietas - perkepėte;

  • pyragą geriausia kepti iš vakaro. Pagal Geary, sūrpyragį reikia laikyti šaldytuve bent 6 val. mano patirtis tai patvirtina: saviškį prakrapščiau šiek tiek anksčiau - buvo skanu, bet pastovėjus per naktį.... nu, paragausit patys ;)

  • naudoti normalaus riebumo sūrį, o ne sumažinto. Geary knygoje yra receptų su sumažinot riebumo sūriais, bet į jų sudėtį įeina kitų ingredientų, sureguliuojančių pyrago riebumą, todėl pyragas sklandžiai pavyksta, o tiesiog sukeitus sūrius rezultatas negarantuojamas :);

  • pagal G. Geary - iki kepio pyrago pagrindui tinkamiausia vieta - šaldytuvas (t.y., ne orkaitė...bent kol kas nemačiau nė vieno jo recepto su iš anksto pakeptu sausaininiu krepšeliu).
Aptarus ir išpasakojus visa kas, įmanoma, pereiname prie recepto :)


Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutų krepšeliu

Pagrindui/krepšeliui:
375 ml pekano riešutų

Sūrio masei:
750 g ricotta sūrio, nusunkto - bent valandą iki gaminimo ricotta'ą reikėtų palaikyti ant kiaurasamčio/marlės, kad nusisunktų skystis iš jos.
250 ml cukraus
50 ml miltų
4 kiaušiniai
vanilinio cukraus

cukraus pudros - papuošimui (aš dar papuošiau, kaip matote, uogomis - vasara visgi..)

Riešutus 10 min paskrudinau iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, atvėsinau ir blenderiu sutrupinau į stambokus gabaliukus - t.y., ne iki pudros/miltų, o tokių grūdelių.
Į 23 cm skersmes kepimo formą supyliau riešutus, paskirsčiau juos tolygiai, kiek paspaudžiau ant dugno.

Mikseriu vidutiniu (ar dideliu greičiu) plakiau ricotta'ą ir cukrų 3 min.
Sudėjau miltus ir vėl plakiau 3 min.
Po vieną sudėjau kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdama sūrio masę.

Supyliau sūrio masę ant smulkintų riešutų. Pyliau iš lėto, paskirstydama masę per visą kepimo formą, kad "neišplautų" man riešutų į paviršių (neišplovė :) ).
Kepiau valandą iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje, kol pyrago paviršius pagelto, o viduriukas vis dar buvo minkštas (čiut nepražiopsojau šito momento).

Ištrauktą pyragą vėsinau porą valandų, tada uždengiau plėvele ir įstačiau į šaldytuvą. Šaldyti reikėtų bent 6 valandas, bet labai gerai, jei gaunasi per naktį...

Prieš tiekiant pabarstome cukraus pudra.

Skanaus! 

liepos 26, 2010

Paprastas ir greitas cukinijų apkepas nieko nespėjantiems. Tokiems kaip aš.

Pastaruoju metu nespėju nieko... Ir dienos ilgesnės, ir energijos daugiau, bet planai kažkaip gerokai viršija galimybes. Kasdien pažadu sau eiti miegoti "ne vėliau kaip 11 val.", kad rytoj atsikelčiau pailsėjusi ir nesijausčiau iškankinta žadintuvo, bet į lovą ropščiuosi ne anksčiau kaip 12 ir dar su knyga rankose... Po poros perskaitytų puslapių pabundu nuo smūgio žandu į knygos kampą, eilinį kartą pagalvoju "rytoj tikrai ne vėliau kaip 11...", o 6.09 suskambus žadintuvui vis dar per miegus galvoju "kas čia...?" ir vėl viskas kartojasi iš pradžių... Jei kas nors gali parduoti/paskolinti/dovanoti ar kitais būdais suteikti laiko, prašau rašyti - būsiu didžiai dėkinga!
O kol kas skubu, lekiu, kuriu planus ir dalinu pažadus sau, kuriuos, deja, ne visada pavyksta įgyvendinti. Virtuvei laiko vis dar užtenka. Praktiškai vien jai ir užtenka, nes mano pomėgis gaminti vasarą suaktyvėja kokių 20 kartų, nustumdamas į šalį beveik visa kita. Nors gatvėje leipstu iš karščio, virtuvėje prie orkaitės jaučiuosi kaip žuvis vandenyje!
O šis apkepas turėtų tikti ir patikti ne vien tokiems kaip man, vasarą leidžiantiems virtuvėje, bet ir tiems, kas nori pasigaminti kažką greito ir be daugybės pastangų. Tiesiog sutarkuoji, sumaišai, pabarstai ir į orkaitę!


Cukinijų apkepas su džiūvėsėlių plutele

600 g cukinijos
1 morka
200 g fermentinio sūrio
2 kiaušiniai
1 v.š. pesto padažo
3 skiltelės česnako
3 v.š. smulkintų šviežių krapų
5 v.š. džiūvėsėlių
šiek tiek sviesto
druskos

Cukinijas sutarkuojame burokine tarka. Jei cukinija vandeninga, nusunkiame nuo jos sultis. Aš jaunų, šviežių, neperaugusių cukinijų nesunkiu - jos kepdamos išleidžia nedaug skysčio, apkepui pastovėjus kokių 10 min, jis sutvirtėja.
Morką ir fermentinį sūrį taip pat sutarkuojame burokine tarka. Viską galima tarkuoti ir smulkesne tarka, jei norite, kad apkepas gautųsi vientisos tekstūros.
Į cukinijų, morkų ir sūrio masę sudedame smulkintą česnaką, dedam pesto, pilam krapus, šiek tiek druskos, įmušam kiaušinius ir gerai išmaišom. 
Įpilam porą šaukštų džiūvėsėlių ir vėl gerai išmaišome. 
Dedame gautą masę į keramikinį kepimo indą, išlyginam paviršių, beriam ant viršaus lygiu sluoksniu likusius džiūvėsėlius. Apdedam apkepo viršų plonomis sviesto plokštelėmis ir šauname į orkaitę, įkaitintą iki 180 °C 30 - 35 min.
Iškeptą apkepą prieš tiekdami palaikome kokių 10 min ištrauktą iš orkaitės, kad "susigulėtų", o tada tiekiame. Mes valgome su virtomis bulvėmis ir sviesto-grietinės padažu.

Skanaus!

liepos 20, 2010

Dar vienas mėlynas receptas! Mėlynių uogienė su persikais ir cinamonu


Štai ir ji! :) Mano mėlynių uogienė. Paprasta mėlynių uogienė mūsų namuose, kažkaip visai nelaikoma pagarboj... Rūsy gerai paieškojus, manau, ir vos ne mano bendraamžių stiklainiukų užtiktume... Niekas jų, aišku, nevalgo ir nevalgys, bet kažkaip išmesti gaila :) Rūsys didelis, tai tegu dar pastovi :) Jau daug metų mėlynių neverdam, bet kai šiemet taip nemažai jų gavom ir viską reikėjo staigiai sunaudoti, tai apsisprendžiau išvirti mėlynių uogienę. Skanią. Tokią, kurios norėtųsi dar ir dar, kaip kad visada norisi pertrintų vyšnių, spanguolių ar bruknių su kriaušėmis, ar kaip man norisi standžių braškių sirupe...
Mėlynes sumąsčiau virti būtent su persikais dėl poros priežasčių. Pirmiausia, pernai visai skaniai valgėsi vyšnios su persikų skiltelėmis. Visai skaniai, o ne žiauriai skaniai, nes į tą uogienę dar pyliau raudonojo vyno, kuris, mūsų nuomone, nelabai tiko. O va tik vyšnios ir persikai būtų tiesiog super! Na, o antra - mačiau tiek receptų su mėlynių ir persikų deriniais, kad tikrai įtikėjau jų darnia pora :)
Uogienė išvirta, išragauta, tad tikrai galiu pasakyti, kad mėlynės su persikais labai skaniai dera ir mano tikslas - skani mėlynių uogienė - pasiektas :) Uogienė gavosi standi, pirmiausia, aišku, jaučiasi mėlynių kvapas, o paragavus "ateina" persikai ir labai švelnus cinamono prieskonis... Visa šeimyna (na, išskyrus sesę, kuri uogienės dar neragavo), ją labai teigiamai įvertino ir tik ieško, ką čia su ja suvalgyti :) O aš tiesiog laiminga... :)

Mėlynių uogienė su persikais ir cinamonu
2 kg mėlynių
1 kg persikų
2 kg cukraus
3 cinamono lazdelės
2 stiklinės vandens

Išvalytas ir perrinktas mėlynes, storokomis skiltelėmis pjaustytus persikus, cukrų, cinamoną ir vandenį supyliau į puodą ir užviriau.
Uogienę ant silpnos ugnies vis pamaišydama viriau 20 min. Palikau pastovėti per naktį, tada vėl viriau kokių 20 - 30 min, kol ji pradėjo tirštėti.
Išgriebiau cinamono lazdeles.
Verdančią uogienę supilsčiau į švarius karštus stiklainiukus ir sandariai uždariau.

Skanaus!

P.s. dar, kilo tokia mintis, kad šita uogienė labai faina kalėdinė dovana būtų visokiem Karlsono giminaičiam ir tiem, kas tiesiog vertina tokius dalykus kaip naminis maistas :)) Žinau, kad keistai skamba čia vasarą apie Kalėdas, bet čia ne dėl perkaitimo tokios mintys tikrai... :) Man nepavyko nuo savo stiklainiukų kai kurių etikečių gražiai nulupti ir klijų nuplauti, tai aš juos sugalvojau apklijuoti dovanų popieriumi, tokias kaip naujas etiketes padaryti, ir kaip tik kalėdinio likučiai po ranka papuolė :) Tai va ir pažiūrėjau, kad labai gražiai atrodo net patys paprasčiausi stiklainėliai taip patobulinti...

P.p.s. džiaugiamės toliau vasara.... čia man pačiai labai netikėtai tos Kalėdos tokiu metu prisiminė :)

liepos 18, 2010

Šaltanosiai

Šitas savaitgalis buvo mėlynas mėlynas..... Netikėtai atsirado kibiriukas mėlynių, tai vien su jom viską ir gaminau. Penktadienį kepiau keksiukus su mėlynėmis ir baltuoju šokoladu, bet jie, nors ir buvo skanūs, mano manymu, tikrai negalėjo lygiuotis į kitus keptus keksiukus, todėl čia jų nepamatysite. Sorry... Tiesiog noriu čia dėti tuos patiekalus, kurie man labai patinka ir yra 100 proc. vykę. Antras dublis su mėlynėm buvo šaltanosiai ir mėlynių ir persikų uogienė. Šitie tikrai sėkmingi, todėl apie juos papasakosiu.
Nežinau, ar reikia pasakoti, kas yra šaltanosiai? Mūsų namuose tai vienas iš "klasikinių" patiekalų, kuriuos gaminam nuo senų laikų. Tai lyg koldūnai su mėlynių įdaru. Šaltanosiais juos vadina, man atrodo, dėl to, kad išvirę jie kiek pamėlynuoja. Be to, kai kas labiau mėgsta juos valgyti šaltus, kaip desertą, tačiau šiaip jie puikiai tinka ir kaip pagrindinis pietų patiekalas! Ypač karštą vasaros dieną, kai nesinori jokių rimtų sunkių patiekalų. Jei ir jus kamuoja mėlynės ir norėtumėte saldžių pietų ar tiesiog mėlyninio deserto, receptas štai čia:

Šaltanosiai

Tešlai:
1 stiklinė šalto virinto vandens
4 stiklinės miltų (3 stiklines miltų drąsiai pilam iš pat pradžių, o likusius beriam po truputį, vis minkydami tešlą, kol gauname tokią, kuri jau gerai išminkyta, nelimpa prie rankų)
1 kiaušinis
2 v.š. cukraus
žiupsnelis druskos

Įdarui:
stiklinė mėlynių
2 v.š. cukraus

Miltų tešlos kočiojimui
Cukraus išvirtiems šaltanosiams pabarstyti, kad nesuliptų

Iš miltų, vandens, kiaušinio, cukraus ir žiupsnelio druskos užminkome tešlą. Ji turi nelipti prie rankų, bet ir nebūti per kieta, gerai kočiotis.
Ant gausiai miltais pabarstyto paviršiaus iš tešlos kočiojame kelių milimetrų storio lakštą.
Iš jo išspaudžiame apskritimus - arba specialia formele koldūnams, arba tiesiog nemažu puodeliu. Į šio apskritimo vidurį dedame po maždaug pusę šaukštelio mėlynių, sumaišytų su cukrumi. Perlenkiame apskritimą pusiau ir tvirtai užspaudžiame kraštelius, kad neišbėgtų įdaras. Dedame ant gausiai miltais pabarstytos lentelės ar lėkštės.
Iki virimo šaltanosius reikėtų laikyti šaldytuve, kad nesuminkštėtų.
Užverdame vandenį, įberiame į jį žiupsnelį druskos. Vandeniui vėl užvirus dedame šaltanosius ir verdame juos apie 5 min.
Išėmę dedame į lėkštę ir kiekvieną šaltanosių sluoksnį apibarstome cukrumi, kad jie nesuliptų.

Skanaus!

liepos 13, 2010

Ananasų punšas karštai vasaros dienai


Dar prieš kelias valandas, iki prasidedant lietui, tik apie jį ir svajojau... Šaltą, saldų, kvepiantį anasais ir cinamonu... Kai tik kitą kartą vėl išlįs saulė ir ims visu pajėgumu kepinti, siūlau skubiai kreiptis į savo šaldytuvą ir per kelias minutes susimaišyti štai tokį punšą. Tada jis itin rekomenduotinas, bet labai tinka ir bet kurią vasaros dieną netgi pavyzdžiui vietoj pusryčių ar vakarienės!

Ananasų punšas

1 skardinė kondensuoto pieno be cukraus
1 litras ananasų sulčių (kuo natūralesnės ir tikresnės, tuo geriau...)
Ant peilio galo tarkuoto muskato riešuto
1/4 - 1/2 a.š. cinamono

Kondesnuotą pieną ir ananasų sultis labai gerai išmaišome, įberiame muskato riešuto, cinamono.
Gerai atšaldome ir geriame! Su ledukais arba be jų.

Mamma mia kaip skanu.....

O šį punšą išskaičiau nuostabioje knygoje "70 Caribean Recipes" (taip taip.. vėl nauja...), į kurią dabar esu negrįžtamai įsitraukusi :)

liepos 11, 2010

Citrininis manų pyragas

Labai skanus, purus ir drėgnas pyragas! Be to, jis labai tinkamas dideliem karščiam - gamindami nedaug laiko sugaišite virtuvėje, o ryškus citrinų skonis gaivina.

115 g ištirpinto sviesto
3/4 stiklinės cukraus
Nutarkuota vienos citrinos žievelė
4 kiaušiniai
1 stiklinė manų
2 a.š. kepimo miltelių
1 stiklinė migdolų pudros
0,5 stiklinės smulkintų migdolų (aš blenderiu susmulkinu 1,5 st. migdolų taip, kad dalis jau būtų susimalę iki miltų, o dalis dar likę stambesniais gabalėliais ir pilu į pyragą)
1 stiklinė razinų
170 g natūralaus jogurto

Sirupui
0,5 stiklinės cukraus
2 citrinų sultys
0,5 stiklinės vandens
2 v.š. medaus

Mikseriu gerai išplakame cukrų, sviestą ir citrinos žievelę.
Įmušame kiaušinius ir išplakame.
Suberiame manų kruopas, sumaišytas su kepimo milteliais, migdolus, razinas, supilame jogurtą ir viską gerai išmaišome šaukštu. Tešlą reikia tikrai gerai ir tolygiai išmaišyti, kad neliktų manų gumulėlių, nes iškepę jie liks sausi.
Supilame tešlą į sviestu pateptą 20 cm skersmens kepimo formą nuimamais šonais.
Kepame pyragą 35-45 min iki 180°C įkaitintoje orkaitėje, kol parunda pyrago viršus.

Išmaišome visus sirupui skirtus ingredientus ir vis pamaišydami kaitiname ant lėtos ugnies, kol ištirpsta cukrus (plius dar kelias minutes).
Sirupą šiek tiek atvėsiname ir juo sulaistome pyragą. Supilti reikia visą sirupą. Jei jis pradeda lėčiau gertis į pyragą, subadome pyrago viršų šakute.

Skanaus!

Receptas iš "Viduržemio jūros regiono patiekalų", tik sirupo skonį aš darau (ir čia pateikiu) švelnesnį.

liepos 07, 2010

Čerkesų vištiena


Mano žinios apie čerkesus apsiribojo tuo, kad tai viena iš Kaukazo tautų, gyvenanti šiaurinėje šio regiono dalyje, dabartinės Rusijos sudėtyje. Nedaug, sakyčiau, todėl savo egiptietiškų patiekalų knygelėje pamačiusi "čerkesų vištieną", nustebau, ką gi ji galėtų veikti šios knygos puslapiuose.
Paieškojusi internete radau leidinuką, pristatantį čerkesų virtuvę ir tradicinius jų patiekalų receptus. Čerkesų virtuvės patiekalai panašūs į kitų Kaukazo šalių valgius - naudojama daug česnako, saldžiosios ir aitriosios paprikos, kalendros, petražolių, krapų ir kt. prieskonių. Kadangi dauguma čerkesų išpažįsta islamą, mėsos patiekalai ruošiami iš avienos ar jautienos, taip pat valgoma paukštiena, daug daržovių, pupelių, miltinių patiekalų. Įdomu tai, kad "čerkesiška vištiena" pačių čerkesų jau nebegaminamas patiekalas... Tai gal dėl to dideles čerkesų diasporas glaudžiančios Artimųjų Rytų šalys - Turkija, Sirija, Izraelis ir kt. - priglaudžia šį receptą savo nacionalinių virtuvių kulinarinėse knygose? :) Beje, panašiai ruošiamą vištieną mačiau ir gruziniškų patiekalų knygoje; gaminimo principas iš esmės toks pats, tačiau skiriasi naudojami prieskoniai.
Savąją čerkesišką vištieną gaminau taip (tiesa, kitą kartą padažo normą dvigubinsiu):

Čerkesų vištiena

Vienos vištos krūtinėlė
1 svogūnas
1 saliero stiebas (lapkotis)
1 morka
pundelis petražolių
pora gelsvės lapelių
po 2 juodųjų ir kvapiųjų pipirų grūdelius
4 gvazdikėliai
Druskos

Padažui:
5o g graikiškų riešutų
2 česnako skiltelės
1 batono riekelė
2 a. š. džiovintos aitriosios paprikos
pundelis petražolių
50 ml sultinio, kuriame virė vištiena
2 v. š. aliejaus

Užverdame vandenį su prieskoniais, dedame į jį vištos krūtinėlę ir verdame, kol išverda ir suminkštėja - t.y., apie valandą.
Išvirusią vištieną išimame iš sultinio, atvėsiname.
Nuimame odą, mėsą atskiriame nuo kaulų ir supjaustome gabalėliais.
Blenderiu sutriname visus padažui skirtus ingredientus iki vientisos, tyrės konsistencijos masės.
Į padažą įmaišome aliejų.
Supilame padažą ant mėsos ir gerai išmaišome. Paliekame keletui valandų pastovėti, kol persigeria skoniai ir tiekiame šaltą - su rytietiška duona, daržovėmis.

Skanaus!

liepos 04, 2010

Vanilinė braškių uogienė

Iš paskutinių sezono braškių dar spėjau išvirti uogienės! Aš mėgstu tokią, kurioje braškės kietos, išlaikiusios savo formą ir jų galima atsikąsti, todėl prieš virdama uogienę palaikiau braškes parą užpylusi cukrumi. Kadangi dėjau jo mažiau nei braškių, tai nesigavo man mano svajonių uogienė, bet visgi braškės neprarado formos ir neištižo, kas mane labai nudžiugino (o gal kai uogos pastovės tai dar labiau sukietės...? ) :)

Vanilinė braškių uogienė

2 kg braškių
1,6 kg cukraus
0,5 vanilės ankšties

Nuvalytas braškes užpilame cukrumi ir paliekame pernakt ar visai parai pastovėti, kol išsiskiria sultys ir pasidaro sirupas.
Išskobiam vanilės ankšties sėklytes ir suberiame jas į braškes, taip pat įmetame ir pačią ankštį.
Braškes pamaišydami mediniu šaukštu verdame ant silpnos ugnies 15 min. Ataušiname, tada vėl 15 min paverdame.
Išimame vanilės ankštį.
Uogienę išpilstome į švarius karštus stiklainius ir sandariai uždarome.

Skanaus!

liepos 02, 2010

Mano "kastinys"


Kadangi mano blog'e ne vien išmintis skleidžiama, kaip kažką pasigaminti, bet ir pasakojama, kas man nutiko virtuvėje, tai papasakosiu ir apie savo kastinį, tiksliau bandymus jį pasigaminti. Pirmą kartą jo paragavau "Bernelių užeigoj" iš smalsumo. Tiesiog niekada nebuvau ragavus ir net nežinojau, kas tiksliai tas kastinys yra. Bet kai paragavau, tai totaliai įsimylėjau. Patiekė kastinį su šviežiomis bulvėmis ir kopūstų salotomis. Tobula.. buvo tiesiog tobula :) Daugiau "Bernelių užeiga" mano kelyje nepasitaikė, tai nusprendžiau pati pasigaminti ir kitus pavaišinti. Receptą susiradau žurnale "Virtuvė" - kaip tik buvo straipsniukas apie retesnius lietuvių valgius - ir ėmiausi darbo: įdėjau sviesto, išsukau jį iki purumo, tada grietinę, ją irgi iki vientisos ir purios konsistencijos ir pabaigoje įdėjau ištrintos varškės bei prieskonių. Varškė nėra tipiškas kastinio ingredientas, bet viename iš receptų jos siūlė dėti, tai aš ir pabandžiau. Gavosi tikrai skaniai, ar labai skyrėsi nuo "Bernelių užeigos" neprisiminiau, nes ten valgiau baisiai jau seniai :) Bet vieną dieną atsiverčiu J. Uginčienės receptų knygoj skyriuką apie kastinius ir matau, kad "kastinį pavyksta išsukti ne kiekvienai jaunai šeimininkei - svarbu ne per mažai išsukti, bet ir ne per daug.." ar kažką panašaus... Pradėjau skaityti toliau - o ten, apie tai, kaip kastinius reikia kokias 4-5 valandas ant dubens su karštu vandeniu sukti, kaip grietinę (o,5 litro) po šaukštą dėti, kol iki purios masės išplaki, kol sustandėja taip, kad galima peiliu pjauti., bet kad sviestu nevirstų.. Man kažkaip iki šiol maksimum vienai valandai kantrybės užtekdavo, purią masę gaudavau, šaldytuve palaikius pastingdavo, bet peiliu tai tikrai nepjaunama ji... Taigi su giliu liūdesiu turiu pripažinti, kad kastinio man kaip tikrai jaunai šeimininkei nepavyksta pagaminti ir pagaliau aš net nesuprantu, kaip jis iš tikrųjų turi atrodyti :( Bet pasigaminti tikrą kastinį žiauriai norėčiau... Internete prisiskaičiau įvairiausių istorijų - ir kad jį tikrai tik 5 valandas paskyrus ir rankas visai atmušus pasigaminti galima, ir kad jis kuo puikiausiai mikseriu susiplaka, svarbu tik kambario temperatūros produktus sudėti, ir kad jį tik mamos, močiutės ar anytos gerai pagamina :)). Dar nežinau, kurio iš šių variantų imsiuos, bet tikrai tikrai gaminsiu tikrą kastinį, na, bent pabandysiu... O gal kas moka tą tikrąjį kastinį išgauti ir gali patarimais pasidalinti? :) Mikserį imti ar šaukštu sukti? Į ką dar būtinai atkreipti dėmesį, kad pagaliau pasigaminčiau aš tą kastinį..? Už patarimus būč baisiai dėkinga :)
O kol kas papasakosiu, kaip aš savo "kastinį" dariau.

Mano 'kastinys" ir kopūstų salotos

Kastiniui:
60 g sviesto
350 g grietinės (riebios)
150 g varškės
1 a.š. druskos
2 a.š. kmynų
ryšelis šviežių krapų, smulkiai supjaustytų

Kopūstų salotoms:
1 maža kopūsto galva
1 morka
1 mažas svogūnas
1 a.š. druskos
2 a.š. cukraus
2 a.š. kmynų

Šviežių virtų bulvių, apibarstytų smulkintais krapais


Kastinį darau iš kambario temperatūros produktų, moliniame dubenyje, mediniu šaukštu.
Pirmiausia išsuku sviestą iki purumo.
Tada po truputį - t.y., šaukštą ar du - dedu grietinę ir suku su sviestu, kol gaunu vientisą, purią masę, be jokių "gumuliukų". Ir taip toliau dedu po truputį grietinę, kol ją visą įsuku iki reikiamos konsistencijos (mano supratimu :) ).
Atskirame dubenyje ištrinu varškę.
Įmaišau ją į sviesto ir grietinės masę, vėl suku, kol gaunu vientisą masę.
Suberiu prieskonius, išmaišau ir pastatau į šaldytuvą, kad atvėstų.

Salotoms rėžiukais supjaustau kopūstą. Morką sutarkuoju šiaudeliais. Svogūną supjaustau labai smulkiai.
Sudėjusi viską į dubenį, supilu likusius ingredientus ir rankomis maišau paminkydama, kad daržovės išleistų savo sultis, o cukrus, druska ir kmynai tolygiai įsimaišytų.

Valgome kastinį su šviežiomis virtomis bulvėmis ir kopūstų salotomis.
Labai skanus, vasarinis patiekalas!