birželio 26, 2010

Apie Gruziją, "Georgian Cuisine" ir baklažanus su riešutais

Prieš keletą savaičių lankiausi Gruzijoje; tai buvo mano pirma kelionė į šią šalį, bet, tikiu, ne paskutinė, nes Gruzijoje tiesiog įsimylėjau viską: ir gamtą, ir architektūrą, ir žmonių temperamentą, ir, žinoma... maistą! Kaskart valgydama negalėdavau patikėti, kad viskas, absoliučiai viskas, ką ragauju, gali būti taip skanu! O prisiragavome tikrai daug.. Gruzijoje tiesiog klesti maisto kultūra – bent jau Tbilisyje, kuriame ir praleidau daugiausia laiko, labai daug restoranų, kavinių, barų, skaniai atrodo net gatvės kioskeliuose pardavinėjami pyragėliai ir duonos, o turguje įsigijau skanių naminių padažų ir saldumynų.

Tbilisio senamiesčio gatvelė

Apie vaisius ir uogas nieko nepasakosiu, nes patys, ko gero, įsivaizduojate, kokie jie auga tokiame saulėtame krašte... O prieskonių maišai...Hmm...mažytės jų kopijos nugulė ir mano lagamine, tik šviežias žoleles, kurių Gruzijoje tokia įvairovė, teko skaudama širdimi palikti ant prekystalių.. Priglaudžiau tik du kuokštelius – truputį peletrūno, kuris jau buvo paruoštas džiovinimui, ir kažkokių anksčiau nematytų, nuostabiai kvepiančių baklažano spalvos lapelių.. Jie irgi jau sudžiovinti, guli ir laukia savo eilės prieskonių lentynoje.
Visi, kas viešėjo Gruzijoje, manau, patyrė, kad gruzinai labai svetingi žmonės, primygtinai norintys pavaišinti savo svečią ir tiesiog nepriimantys žodžio „ne“. Po kelių nesėkmingų bandymų kažko atsisakyti, pradėjome juokauti, kad šioje šalyje nėra žodžio „ne“ ir tiesiog metėme atsisakinėti. O jau kai vaišina, ar tiesiog susėda valgyti, tai stalus nukloja keliais aukštais (t.y., lėkštė ant lėkštės :) ). Šito, tiesa, savom akim neteko regėti, bet pasakojimais patikėjom, kai tiesiog vakarienei ar pietum ragaudavom bent kokių 5 patiekalų... Pasakyti, kas man labiausiai patiko, negalėčiau, visiškai remiama prie sienos apsistočiau ties patiekalų grupėmis: duona (čia įtraukiam ne vien tikrą, kvapnią, dar šiltą baltą duoną, bet ir chačapurius...visus... beigi pyragėlius – tiek saldžius, tiek su "rimtais" įdarais – pvz., bulvėmis), daržovės (baklažanai, morkos...hm...įdarytų morkų receptą iškasiu iš kur nors, jei ne – teks pačiai sugalvoti), riešutai (nes graikiškus riešutus valgo beveik su viskuo, taigi taip neoficialiai galiu įtraukti ir kitus širdį užkariavusius patiekalus :) ).

Megreliškas chačapuris ir baltas gruziniškas vynas Tsinandali

Adžarijos chačapuris

Kinkaliai - panašu į koldūnus, įdaryti mėsa, bulvėmis, sūriu ar grybais


Kadangi gruziniški patiekalai man taip labai patiko, tai ketinu juos aktyviai praktikuoti ir namuose. Tam net parsivežiau gruziniškų patiekalų knygelę „Georgian Cuisine“ (aut. Tamar Lomidze).
Georgian Cuisine (aut. T. Lomidze) viršelis
Tiesa, ji, ko gero, tebus idėjų šaltinis, o ne receptų... Knygoje teigiama, kad tai – populiarios gruzinų kulinarinės knygos vertimas, kuriame pateikiami „labai praktiški patarimai, kaip paruošti patiekalą ir išvardinti reikiami produktai“. Visgi bent jau angliškame jos vertime tikrai ne visi patarimai „labai praktiški“, o, sakyčiau, labai daug kur apeliuojama į „virėjo“ nuovoką, ką kiek virti, kepti, kokiomis proporcijomis dėti ingredientus. Taigi knyga tikrai ne visiškam virtuvės pradinukui. Yra nemažai receptų, kuriuose vos ne pusės ingredientų reikia dėti „to taste“... Be to, tokie žodžiai kaip boil, cook, fry, bake, prepare vartojami kaip sinonimai, todėl kartais, nemačius to patiekalo „gyvai“ tikrai sunku suprasti, "tai ką, su juo daryti." Nuotraukų knygoje vos kelios, tad autorių patarimai „try to make it nicely“ skamba labai jau aptakiai :)

"Georgian Cuisine" receptai suskirstyti į keletą grupių - šaltus patiekalus, žuvį, mėsą, paukštieną, daržovių valgius, saldumynus ir t.t.

Kai kuriuose receptuose, aprašant gaminimo eigą, staiga išdygsta anksčiau neminėti ingredientai. Kalbu tikrai ne apie druską ar aliejų kepimui, bet apie kur kas esmingesnius, kaip pvz., 400 g pomidorų :) Be to, gruzinų virtuvės visiškai nepažįstančiam žmogui, toks ingredientas kaip, tarkim, „žalumynai“ ar „sausi prieskoniai“ tikrai neturėtų pridėti aiškumo, nes knygoje, deja, nėra įvado apie gruzinų virtuvės bruožus ir būdingus ingredientus – tik keli migloti bendro pobūdžio sakiniai apie nacionalinę virtuvę... Turbūt galvojat, kam aš išvis tą knygą pirkau, kad dabar taip skundžiuos.. :) O gi tam, kad geresnės, nebuvo, ir knyga, nepaisant savo trūkumų, bent kiek ragavusiam gruziniškos virtuvės ir įgijusiam šiek tiek virtuvinės intuicijos, tikrai praverčia! Manau, ji man bus ne mažiau miela nei turkiškų patiekalų knygelė.
Įkvėpta šios kulinarinės knygos ir prisiminimų iš Gruzijos, jau kepiau grietinėje marinuotą viščiuką su Svanetijos druska (to taste, žinoma), raudonajame vyne marinavau šašlyką – įvairius gruziniškus prieskonius žerdama tol, kol marinatas pradėjo maloniai kvepėti, gaminau žalią adžiką, o vieną vakarą vaišinau šeimyną mirtinai skaniais baklažanais su riešutų įdaru, kurių receptuką nupasakosiu ir jums. Mano knygelėje ir vėl daugiausia buvo siūloma pasikliauti intuicija ir savo skoniu, todėl receptas improvizuotas beieškant to tikro gruziniško skonio ar bent kažko labai panašaus.

Baklažanai su riešutų įdaru

1 baklažanas
100 g graikiškų riešutų (aš naudojau karijų riešutus, dar vad. pekano, kurie yra graikiškų riešutų giminaičiai, tik šiek tiek švelnesnio skonio)
1 nedidelį svogūną
2 skilteles česnako
ryšelį petražolių
keletą šviežių baziliko lapelių
½ a.š. maltos džiovintos kalendros (jei turite, naudokite šviežius lapelius)
žiupsnelį šafrano
maltų juodųjų pipirų – pagal skonį :)
1 v.š. baltojo vyno acto
Druskos – baklažanams pabarstyti
2 v.š. aliejaus – baklažanams ir įdarui apkepti

Baklažaną supjaustome maždaug 1 cm storio riekelėmis, apibarstome jas druska ir paliekame kokių 20 min pastovėti.
Nubraukiame druską nuo baklažanų, juos perplauname šaltu vandeniu, nusausiname.
Keptuvėje gerai įkaitiname aliejų ir apkepame baklažano riekeles, kol jos suminkštėja. Aš kepu ant tefloninės keptuvės, todėl pilu nedaug aliejaus. Tik sudėti baklažanai jį iškart sugeria, tačiau daugiau riebalų nepilu – leidžiu jiems keptis ant „sausos“ keptuvės ir sugertų riebalų, vis vartydama riekeles, kad keptų tolygiai ir paspausdama jas, kad aliejus ir vėl išbėgtų ant keptuvės. Todėl baklažanai nepermirksta aliejuje.

Riešutus susmulkiname blenderiu ar sukapojame peiliu, arba kočėlu, sudėjus juos į celofaninį maišelį.
Svogūnus, česnako skilteles ir žalumynus susmulkiname blenderiu, kol gauname vientisą masę. Jei neturite blenderio, tiesiog susmulkinkite viską kuo smulkiau peiliu.
Į šią masę įmaišome sausus prieskonius ir gerai išmaišome.
Keptuvėje, kurioje kepė baklažanai, vėl įkaitiname šiek tiek aliejaus ir pakepame svogūnų-česnako-žalumynų masę porą minučių. Supilame riešutus ir dar kiek pakepame maišydami, kol riešutai gerai išsimaišo su prieskoniais. Įpilame keletą šaukštų virinto vandens ir actą, kad masė gautųsi kiek skystesnė ir pakaitiname dar keletą minučių.

Imame baklažanų riekeles, ant jų dedame 1-2 šaukštelius riešutų masės, tada dar vieną baklažano riekelę, vėl riešutų masės ir t.t. – t.y., darote, kokio norite aukščio baklažanų bokštelius.

Tiekiame šaltus su labai skania balta duona.

Skanaus!

birželio 23, 2010

Boloniški makaronai

Boloniški makaronai ant mūsų stalo garuoja labai dažnai, nes tai bene mėgiamiausias mūsų šeimos makaronų patiekalas. Na gal ne visai pats pats mėgiamiausiais, nes dalinasi šią aukštą vietą su firmine lazanija ir cannelloni, apie kuriuos irgi būtinai kada nors papasakosiu savo blog'e.
Boloniškus makaronus pirmiausia gamindavau pagal "Virtuvės džiaugsmų" receptą. Tai buvo tais senais laikais, kai dar sverdavau faršą, kad jo tikrai būtų 600 g, o ne 580, nes taip parašyta recepte ir klausinėdavau mamos ir močiutės, ar "šitie 2 maži svogūnai tinka vietoj vieno normalaus dydžio, nes pagal receptą tai vieno reikia..?" Boloniški makaronai pagal šį receptą išeina tiesiog fantastiški, nors iš tiesų iki to, kas vadinama tikru bolonišku padažu jam trūksta bent kelių ingredientų. "Virtuvės džiaugsmų" recepte nereikia morkos ir saliero, minimo, ko gero, kiekviename boloniškų makaronų recepte, taip pat nededama nei pieno, nei sultinio, nei raudonojo vyno - faršas troškinamas tiesiog pomidorų sultyse ir padaže. Iki šiol ir aš taip gamindavau, bet šįkart papildžiau savo boloniškus makaronus saliero lapkočiais ir morka. Salieras, mano manymu, tikrai labai gerai papildė patiekalą, morkos indėlio, tiesą pasakius, ne itin daug pajutau, todėl negalėčiau tvirtinti, kad be jos jūsų boloniški makaronai nebus boloniški...

Makaronai su bolonišku padažu


6oo g maltos jautienos (arba jautienos ir kiaulienos mišinio, arba kiaulienos)
1 svogūnas
2 česnako skiltelės
2 saliero lapkočiai (stiebai)
1 morka
400 g konservuotų pomidorų (be odelių)
2 v.š. pomidorų padažo arba tyrės
2 lauro lapeliai
po 1 a.š. raudonėlio, baziliko, čiobrelio
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį
2 v.š. aliejaus

makaronų
tarkuoto sūrio

Svogūną smulkiai supjaustome.
Salierą supjaustome plonomis skiltelėmis.
Morką sutarkuojame.
Konservuotus pomidorus pasmulkiname (jei jie nebuvo susmulkinti)
Didelėje keptuvėje įkaitiname aliejų ir kepiname jame svogūną kartu su išspaustom česnako skiltelėm keletą minučių.
Dedame į keptuvę faršą ir pamaišydami kepiname, kol mėsa pakeičia spalvą ir sukrinta į mažus trupinėlius.
Supilame salierus, morkas, pomidorų gabalėlius, pomidorų padažą, sudedame prieskonius, pamaišome ir paliekame neuždengtoje keptuvėje troškintis ant mažos ugnies apie 40 min, laiks nuo laiko nepamiršdami pamaišyti padažo.

Išverdame makaronus pagal nurodytas instrukcijas.
Tiekiame pabarstę tarkuotu sūriu.

Skanaus!

birželio 17, 2010

Trapūs naminiai vafliai

Pastarosiom dienom į darbo pabaigą pradedu tiesiog žiauriai norėti saldumynų...
Ne, šokolado nepirksiu, gi tuoj namo, o ten pilna šokoladų... Gal pakeliui kokių sausainių nusipirksiu..? Ne, geriau pati išsikepsiu. Tik ne sausainių. Hmmm... Ką galėčiau greitai pasidaryti..? Ir kad nereikėtų užeit į parduotuvę..?
Vakar šioje kovoje, nurungę meduolį, keksą ir šokoladinį pyragą, nugalėjo seniai bekepti ir bevalgyti vafliai! Tikri, traškūs, tik ne tokie saldūs kaip įprastai kepdavome. Ir šįkart kepiau su margarinu, o ne sviestu, nes jis, atidarius šaldytuvą, tiesiog įkrito į rankas :)

Trapūs naminiai vafliai

180 g sviesto arba margarino kepiniams
4 kiaušiniai
150 g cukraus plius žiupsnelis vanilinio cukraus
300 g miltų
truputis aliejaus vaflinei patepti

Sviestą/margariną ištirpiname.
Jam kiek pravėsus, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome juos su riebalais.
Įmaišome cukrų, po to miltus. Turi gautis tiršta, vientisa tešla (tokia, kad sunkiai, bet krenta nuo šaukšto :).
Įkaitiname vaflinę, patriname ją aliejumi suvilgyta servetėle - kad vafliai neliptų. Dedam po maždaug šaukštą tešlos ir kepame vaflius, kol pagelsta. Gaunasi kokie 25 - 30 vaflių.

Skanaus!

birželio 14, 2010

Pikantiškas vaisių ir garstyčių padažas


Šito padažiuko idėją parsinešiau iš "Saint Germain" - Vilniaus vyninės/restoranėlio, pasislėpusio jaukiome Literatų g. Jei dar nebuvot ten, tikrai labai rekomenduoju! Mūsų vakaras "Saint Germain'e" buvo tiesiog tobulas: priekaištų neturėjome, o pagyrimus žėrėme ir maistui, ir aplinkai, ir aptarnavimui. Vieta, tiesa, ne iš pigiųjų, bet ypatingomis progomis pasilepinti tikrai verta.. O jei tų ypatingų progų artimiausiu metu nenusimato, kažkuo saint germainišku pasilepinkite namuose...

Pikantiškas vaisių ir garstyčių padažas

4 v.š. abrikosų džemo

1 v.š. apelsinų džemo (naudojau cukatų sirupą ir šiek tiek cukatų)

1 v.š. garstyčių

Visas sudedamąsias dalis labai gerai išmaišome iki vienalytės masės. Tiekiame su sūriais, nesaldžiomis bandelėmis.

Skanaus!

birželio 12, 2010

Braškių desertas su morengais ir plakta grietinėle - Eton mess


Braškių sezonas atidarytas!! Po teisybei, tai aš jį šiemet atidariau labai seniai, dar balandį, kai Vilniuje išplito tie simpatiški kioskeliai su šviežiomis, kvapniomis braškėmis. Tiesiog negalėdavau praeiti pro šalį.. Aišku, tada suvalgydavau vos po vieną-kitą uogą užsigardžiavimui, nes tų braškių kaina tokia nemaža buvo, bet dabar tai jau prasideda tikrasis sezonas... Mes jau mėgaujamės braškėmis iš savo daržo.. ;) Naminės ar bent jau lietuviškos uogos man tokios skanios, kad iš pradžių tikrai noriu jas valgyti vienas, su cukrumi ar su pienu, ne paslaptis, kad labai skanu ir braškės su plakta grietinėle.. :) O pridėjus šiek tiek morengų, gauname klasikinį desertą - Eton mess, kuris tradiciškai tiekiamas po Itono ir Vinčesterio koledžų kriketo varžybų ir šiaip, kaip suprantu, Britanijoje yra labai populiarus. Man jis irgi labai patinka, nes pagaminamas per keletą minučių, grietinėlė ir morengai neužgožia braškių skonio - gaunasi toks labai malonus trio - švelni grietinėlė, labai saldūs morengų kąsneliai ir saldžiarūgštės, kvapnios braškės...yum.. :)

Eton mess

500 ml plakamosios grietinėlės
200 g morengų
20 braškių
(viskas čia, aišku, labai apytiksliai nurodyta - sugadinti kažko su blogom proporcijom tikrai neįmanoma :) )

Grietinėlę išplakam, morengus susmulkinam kąsnio dydžio gabalėliais, braškes supjaustom į 2 ar daugiau dalių.
Morengus įmaišome į grietinėlę ir dėliojame į indelius (aš dariau 3 porcijas), kuriuose tieksime, sluoksniuodami su braškių gabalėliais.
Palaikome desertą šaldytuve kelioliką minučių - pusvalandį, kad jis maloniai atvėstų, bet morengai dar nepradėtų tirpti ir tiekiame!

Skanaus!

birželio 09, 2010

Mano knygų lentyna

Indrė iš GP magijos prieš keletą savaičių inicijavo akciją ištraukti savo kulinarines knygas į dienos šviesą. Kaip didelei šio literatūros žanro gerbėjai buvo labai smagu pašniukštinėti po svetimas lentynas :) Saviškę irgi labai norėjau parodyti, bet tada tiesiog visai neturėjau laiko. Sugebėjau tik nufotografuoti savo knygeles, bet nespėjau įkelti į blogą.. Juk apie kiekvieną norisi pasakyti bent po žodį :) Bet dabar taisausi.. Štai ji, mano lentyna:

Kaip matote, nuotrauka ne pačios aukščiausios kokybės :)) todėl kai kurių knygų tapatybė joje taip ir liko užslėpta. Pirmoji knyga, ta su spirale - Liubimyje ruskyje bliuda (nepratusi aš kirilica spausdint, todėl taip parašiau..sorry). Įsigijau pernai Baltarusijoje, nes knygos su baltarusių virtuve, kurią norėjau parsivežti kaip atsiminimą iš šios šalies, tiesiog nebuvo. Buvo tik kažkokia enciklopedija, kurioje aiškina, pvz., kas yra baklažanas, o tada ir kokį receptą pateikia (bet viskas, aišku, baltarusiškai), tai man kažkaip neimponavo. O šioj knygoj mačiau ir baltarusiškų patiekalų, todėl ją ir čiupau :) Receptai priimtini tradiciniam lietuviškam skoniui, patiekalų apipavidalinimas nuotraukose taip pat (turiu minty karpinius iš poro lapo ir pan. grožybes). Dauguma receptų tikrai paprasti, nereikalaujantys nei didelės išmonės, nei gabumų, tačiau yra ir tokių, kurių sėkme didžiai abejočiau - tai gaminimo eiga kelia įtarimų, tai ingredinetų proporcijos.. Iš šios knygos kol kas gaminau tik kriaušes cherese, kurios buvo tikrai skanios :)
Antroji knyga - J. Uginčienės "Viešnagė senolių pastogėje" - lietuviškų patiekalų lobynas :) Yra, aišku, ir kažkokių neaiškių kotletukų receptų - na, tokių, kur paskaitęs net nesupranti, kam tokį receptą dėti, juk ir taip viskas aišku, bet galima susirasti ir įdomesnių gėrimų, saldumynų, senovinių lietuviškų patiekalų receptų.
"The Ultimate Low Fat Cookbook" - mažo riebumo/kaloringumo kepinių receptai. Yra tikrai šaunių receptų, bet gi visi žinom, kad daugelis be proto skanių saldumynų yra kartu ir be proto riebūs/kaloringi... Todėl tikrai nemanau, kad šioje knygoje rastumėte savo svajonių desertą...:)
"Didžioji kulinarijos enciklopedija" - labai gera knyga, sugadinta labai blogo arba tingaus vertėjo/redaktoriaus. Knygoje pateikiama įdomi, naudinga informacija apie įvairius maisto produktus - jų kilmė, skonis, pasakojama, kokiuose gaminiuose pritaikoma ir t.t. Receptai pateikiami abėcėlės tvarka pagal pagrindinį ingredientą arba pagal nacionalines virtuves. Atrodytų, viskas super...taip? :) Bet deja deja... Knyga išleista lietuvių kalba, o informacija rūšiuojama abėcėlės tvarka pagal... anglišką abėcėlę :) Taigi, patiekalų iš bulvių turėtumėte ieškoti ne prie "B" raidės, o prie "P" (nuo "potato"), vokiečių virtuvės patiekalų ne prie "V", o prie "G" (nuo "german"). Žodžiu, anglų kalbos nemokantis žmogus šioje knygoje tikslingai tikrai nieko negali susirasti.. Kitiems paieška, mano manymu, irgi apsunkinama tiesiog iki begalybės :) Juolab, kad niekada negali žinoti, kaip išverstas ieškomas patiekalas. Pvz., norėdama paskaityti apie sushi, tikrai nenumaniau, kad turėčiau ieškoti "įdarytų japoniškų pyragėlių iš jūros dumblių"...
E. Kazuko ir Y. Fukuoka "Sushi and Traditional Japanese Cooking" - mano manymu, tiesiog tobula kulinarinė knyga. Geras popierius, labai kokybiškos ir skoningos fotografijos, logiškai sugrupuota informacija, aiškūs receptai, prie kiekvieno jų patiekiama trumputė įžanga, pristatanti patiekalo kilmę, galimas variacijas ir pan. Taip pat nurodoma visų patiekalų maistinė vertė, o gale knygos - neilgas, bet nuodugnus japonų virtuvės pristatymas, taip pat aprašomi (su iliustracijomis) tradiciniai japonų virtuvėje naudojami produktai. Manau, tiesiog idealu tai, kad knygoje apibūdinamas ir šių ingredientų skonis. Taigi neradus reikiamo produkto Lietuvoje (arba radus, bet labai brangų), galima pasitelkti fantaziją ir pakeisti jį kuo kitu :)
"Konditerija". Ar tik nebus tai mano pirmoji kulinarinė knyga...? :) Kaip ir daugelis, savo kulinarinius bandymus pradėjau nuo pyragų kepimo, tad Kalėdų senelis vienas metais sugalvojo, kad tai geriausia dovana man :) Neklydo :) Labai džiaugiuosi turėdama šią knygą, drąsiai kepu iš jos viską iš eilės ir būnu užtikrinta dėl labai gero rezultato (na gal porą kartų iš kokio pusšimčio ir nebuvau sužavėta kepiniu, bet tai praktiškai nesiskaito). „Konditerijoje“ rasite visko - tortų, sausainių, saldainių, pyragų, nesaldžių kepinių receptų. Knygos gale pateikiami patarimai, kaip sėkmingai iškepti skirtingų tipų tešlas, kaip gražiai užtepti glajų ir visa kita, ką turėtų žinoti kepėjas :)
M. Berry "Klasikinė virtuvė" - ko gero, mano mylimiausia... Paėmus į rankas, supranti, kad laikai labai gerą daiktą, kurį verta išsaugoti ir kitoms kartoms. Rimtai!! Knyga labai kokybiškai išleista, su daugybe iliustracijų, informacija suskaidyta į logiškas dalis, kuriose labai lengva surasti pageidaujamą receptą - tiek pagal pagrindinį ingredientą, tiek patiekalo tipą. Jei kas norėtų įsigyti vieną gerą kulinarinę knygą ir klaustų patarimo, tikrai rekomenduočiau šią - joje rasite patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių, priimtinų kiekvienam skoniui ir progai. Silpesnė šios knygos pusė, mano veritimu, kepiniai. Joje tikrai daug įvairių desertų, bet kepinius bandyti visgi siūlyčiau iš "Konditerijos" :)
A. Volter ir K. Toibner "Virtuvės džiaugsmai" - irgi tikras džiaugsmas :) Knygoje daugiausia pristatomi klasikiniai, europietiški patiekalai, bet kažkaip jaučiamas man joje vokiškas akcentas nors tu ką :) Čia tikrai nerasite 101 dešrelių ir bulvių salotų recepto, bet visi maltinukai, kepsniai, troškiniai, orkaitėje keptos mėsos ir viskas su padažu man labai vokiška :) Teigiama prasme, aišku. Mano skonį šioje knygoje pateikiami receptai irgi labai gerai atitinka, todėl labai dažnai ieškau joje receptų ar idėjų. Pagrindinis akcentas - bent jau man - kaip minėjau, pagrindiniai patiekalai, mėsa, paukštiena, tačiau yra ir "skanūs" mišrainių, salotų, sriubų skyreliai, keletas puslapių paskirta kitų šalių virtuvėms. Desertai, beje, irgi labai vokiški - kremai ir putėsiai. Kol kas nė vieno iš jų nebandžiau, bet artimiausiu metu būtinai!
"Die Ägyptische Küche" atkeliavo pas mane kaip lauktuvė iš Egipto. Negaliu net skaityti šios knygutes, kaip man viskas joje skaniai atrodo :) Išleista ji labai neįmantriai, bet receptai tokie įdomūs... sauja razinų, saujelė gvazdikėlių, kelios lazdelės cinamono, aitriosios paprikos pagal skonį ir jau įsivaizduoju, kaip kvepia visi namai, gaminant ką nors egiptietiško... Kol kas išbandžiau tik vieną vištienos receptą, kuris man tiesiog nerealiai patiko!
"Didžioji virtuvės knyga" irgi labai rimtas, geras ir rekomenduotinas leidinys. Taip pat tiktų žmogui, kuris nori turėti tiesiog vieną, gerą, išsamią kulinarinę knygą. Man ši knyga labiausiai patinka dėl išsamumo ir "koncentruotumo". Jei jau kalba apie sriubas, tai apie visus jų tipus, jei apie salotas - tada irgi tokias, kurios įtiktų kiekvieno skoniui: ir tam, kuris mėgsta tiesiog žalėsius, ir tam, kas tikisi bent kiek mėsos, ir "mišrainių" mėgėjui :) Taigi šioje knygoje labai lengva susirasti alternatyvius receptus ar pasiremiant pateiktomis idėjomis sugalvoti ką nors pačiam. Prie knygos minusų galima būtų įvardyti nebent tai, kad ne visi receptai iliustruoti nuotraukomis. Na man tai tikrai ne trūkumas, bet kai kam žinau, kokie svarbūs paveikslėliai :)
V.Pochliobkino "Geros virtuvės paslaptys" kol kas tik statistės mano knygų lentynoje. Labai įdomus man šis knygų žanras, o pavarčiusi knygyne taip ir nesugebėdavau suprasti - verta ši knyga dėmesio ar yra tik gražiai išleistas skaitalas.. Taigi radus kažkada ją už super kainą įsigijau, o dabar ji vis dar laukia eilėje...
H. J. Doebbelin, H. Bulling "Šeimos šventės". Pirma šia knyga nelabai žavėjausi, o dabar labai dažnai ją atsiverčiu. Knygoje siūlomi 15 švenčių valgiaraščiai – gimtadienio, jubiliejaus, krikštynų, vestuvių ir t.t. Jei kažkas į kulinarinę knygą žiūri kaip į kokį elementorių, kuriuo reikia šventai tikėti ir paraidžiui vadovautis, tai, manau, nelabai supras ir įvertins šią knygą, nes tie siūlomi valgiaraščiai labai jau turiningi, visada apimantys visą patiekalų spektrą (užkandžiai/sriuba/pagrindinis patiekalas/ desertas), prie dažno patiekalo reikia tikrai nemažai padirbėti, tad jei kas nuspręstų imti ir savarankiškai įgyvendinti visą siūlomą meniu, manau, savo šventę pasitiktų ligoninėje, o ne prie paruošto stalo :) Žodžiu, į šią knygą reikia žiūrėti su protu – čia tikrai ne instrukcijos, ką pagaminti, pvz., mergvakario proga, o gerų idėjų rinkinys – kaip pasiruošti šventei, kokio tipo patiekalus rinktis ir pan.
Toliau susiglaudusios dvi „Nesudėtingų receptų“ serijos knygutės – „Patiekalai iš vištienos“ ir „Viduržemio jūros regiono patiekalai“. Abi mielos, su gerais, įdomiais, nesudėtingais receptais.
Tada dar viena lauktuvė – „Turkish Cookery“. Labai patinka man ši knygutė... Paprasta kaip dvi kapeikos, atrodytų, kad ji ne kokioj leidykloj išleista, o vietinėj trobelėj :) Bet, ko gero, būtent dėl to ji man tokia miela. Receptai labai žemiški, paprasti, fotografijos neiščiustytos (kaip įdėjo į lėkštę, taip ir įamžino, nors kartais, užmesdavo kokį petražolės ar kalendros lapelį papuošimui :)). O įdomiausia tai, kad vietomis jau po spausdinimo taisytas tekstas!!! Kaip suprantu, turiu pakartotinį knygos leidimą, tad kai kur tekste matosi užklijuoto ir nukopijuoto teksto ploteliai :) Juokinga, bet miela...
Dar neseniai įsigijau 3 serijos „Mano Namai“ knygeles – irgi praktiškai tapau akcijos auka, nes bendrai nejaučiu didelės simpatijos tokiems, iš esmės viešųjų ryšių projektams :) „Blynus ir vaflius“ puoliau su dideliu entuziazmu bandyti, bet kai pirmas blynas prisvilo, tai tas entuziazmas greitai ir pranyko. Bandžiau kepti blyną orkaitėje – su obuoliais, kokosais, bet gavosi visai nevykęs.. Kažkoks pasmegęs ir be skonio...Bet tikrai suteiksiu šiai knygai dar šansų! „Sriubas“ kol kas esu tik labai probėgšmais perbėgusi, todėl negaliu daug pasakyti... Reikia gi pirma išbandyti, o tik tada spręsti! :) „Apkepų“ receptai man pasirodė kažkokie keisti... dar nė vieno nebandžiau, bet ir labai abejoju, ar kada imčiausi ką nors gaminti pagal šią knygą... Man vis atrodo, kad tie apkepai turėtų gautis per riebūs, kad nereikėtų maišyti tiek daug ingredientų.. Bet idėjų iš šios knygos pasisemti tikrai galima!
“Šokoladas“ – knyga, kurią atsivertus, tiesiog pradeda tįsti seilės... Labai kokybiška visomis prasmėmis – popierius, fotografijos, informacijos turinys, išdėstymas – viskas – mano manymu yra tiesiog be priekaištų (na išskyrus keletą korektūros klaidelių)! Man labai patinka, kai kulinarinėse knygose, ypač tokiose „specializuotuose“, apie vieną ingredientą/virtuvę/patiekalų tipą pateikiami ne vien receptai, bet ir platesnė informacija – patiekalų istorija, variacijos, baziniai receptai. Šitoj tobulybėj irgi rasite ir šokolado istoriją, ir bazinius tešlų, kremų, etc. receptus, su kuriais patys galėsite eksperimentuoti... :) Receptai suskirstyti į 13 kategorijų, todėl nesunkiai rasite ir sausainukų, ir tortų, ir kremų, ir netgi nesaldžių patiekalų receptus! Įsivaizduojat, pavyzdžiui, elnieną su šokolado padažu..? O krevetes..? Aišku, tokie patiekalai priimtini ne kiekvienam skoniui, tačiau, tikrus gurmanus turėtų sudominti! Receptai knygoje, sakyčiau, aiškūs; be to, prie kiekvieno nurodomas sudėtingumo lygis, tad tikrai iš anksto galėsite numanyti, ar ne per aukštai šokate su kokiu kulinariniu užmoju :), nurodomas apytikslis gaminimos laikas, porcijų skaičius. Tiesa, kai kuriuose receptuose man šokoladas atrodo "pritemptas" - t.y., manau, kad be jo būtų gal net dar skaniau! Žodžiu, šokoladą mėgstu, bet negalėčiau gyventi vien su šokoladiniais saldumynais :)
Apie A. Bourdain „Virtuvę slaptai“ savo įspūdžius jau esu pasakojusi, todėl nesiplėtosiu... :)
Na, ir paskutinė knyga - „Nesudėtingi ir skanūs patiekalai“ su makaronų, ryžių, įvairių kruopų ir ankštinių valgiais. Turiu ją jau seniai, bet kažkaip ji manęs vis nesudomina... Knygos leidėjai skelbia, kad knygoje aprašyta per 600 receptų, yra per 800 iliustracijų.. O manęs vis neapleidžia jausmas, kad būtent tie įspūdingi „šimtai“ ir buvo knygos sudarytojų tikslas. Receptų tikrai daug, bet originalumo beveik nerasta.. Na, nebent „makaronai su geltonąja paprika“ ir „makaronai su raudonąja paprika“ kam nors tikrai atrodo itin skirtingi patiekalai, verti individualaus recepto.

birželio 05, 2010

Pikantiška faršo sriuba su raudonosiomis pupelėmis


Panašu į chilli con carne? Ingredientais - taip, aštrumu - ne :) Ne visi namiškiai mėgsta labai aštrų maistą, todėl labai stengiausi nepadauginti aitriųjų pipirų beigi juos iš pradžių deramai pakepinti, kad maistas būtų aštraus, pikantiško skonio, bet nedegintų nei burnos, nei skrandžio. Sriuba (o jei dėsite mažiau skysčio, nei dėjau aš, gausis troškinys) gavosi labai aromatinga, ryškaus skonio, o ir lazdos su aštrumu tikrai neperlenkiau. Žodžiu, teigiamai vertinu šitą savo "išstojimą" :)

Pikantiškai jautienos faršo sriubai su raudonosiomis pupelėmis naudojau:

600 g jautienos faršo
1 raudonąją saldžiąją papriką
400 g konservuotų pomidorų
2 skardines konservuotų raudonųjų pupelių
1 didelį svogūną (pjaustytą kubeliais)
2 skilteles česnako (išspaustas)

2 v.š. aliejaus
1 žaliąją aitriąją papriką, pjaustytą smulkiais šiaudeliais
1 cinamono lazdelę
1,5 a.š. kumino
2 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
2 lauro lapelius
~ 2 a.š. druskos

2 šaukštus pomidorų tyrės
600 ml jautienos sultinio
200 ml sausojo raudonojo vyno

Šiek tiek tarkuoto fermentinio sūrio - sriubai pabarstyti prieš tiekiant

Puode įkaitinau aliejų, sudėjau cinamono lazdelę, kuminą, šiaudeliais pjaustytą aitriąją papriką, maišydama pakepinau, kol jie išleido savo aromatą (t.y., minutę-kitą), tada subėriau saldžiosios paprikos miltelius. Kadangi milteliai greitai dega, tai jų kepinti ilgai nereikia – tik suberiam ir iškart pilam tolesnius ingredientus. Taigi tada subėriau svogūną, įspaudžiau česnaką ir maišydama pakepinau keletą minučių, kol svogūnas kiek suminkštėjo.
Svogūnui suminkštėjus, sudėjau faršą, nuolat maišydama, kad nesukristų į vieną gabalą, kepinau keletą minučių, kol mėsa pakeitė spalvą.
Sudėjau papriką ir smulkintus konservuotus pomidorus, įdėjau pomidorų tyrę, įmečiau lauro lapelius, pasūdžiau, viską išmaišiau.
Įpyliau karštą sultinį, vyną, užviriau sriubą, o paskui, primažinus ugnį, palikau virti kokiom 40 min.
Pabaigoje sudėjau nusunktas konservuotas pupeles, pakaitinau sriubą su jomis kokias 10 min ir viskas! :) Skanaus!