Japoniškas jautienos ir bulvių troškinys/Ne visada yra taip, kaip manome

Japonija daugeliui atrodo magiška šalis. Prieš akis iškyla žydinčių sakurų vaizdai, nuostabi gamta, išpuoselėti sodai ir senosios šventyklos, tradiciniai kimono, mums paslaptingi ir sunkiai „perkandami“ hieroglifai... Kitas visiems pažįstamas Japonijos portretas primena, kad tai naujausių technologijų, pažangos, milžiniškų modernių miestų, apstatytų įspūdingo dydžio dangoraižių alėjomis, šalis. Įsivaizduojame pašėlusį miestų gyvenimo ritmą, nuolat skubančių kostiumuotų tarnautojų armiją, sausakimšame metro skaitančią laikraščius ar naujausią mėgstamų komiksų dalį.

Aš irgi įsivaizdavau taip pat. Ir tai tikra tiesa: mačiau ir senąją architektūrą, tiesa, nemaža jos dalis atstatyta vos prieš keletą dešimtmečių, nepamirštant viduje įrengti lifto ar marmuro laiptų... Mačiau, ir iki absoliučios tobulybės išpuoselėtus tradicinius sodus (tiesa, muziejinius), ir metro nežinia kur keliaujančias kimono vilkinčias japones... Piko valandomis skyniausi kelią tarp kitų praeivių, ganiau akis į iki tol nematyto aukščio dangoraižius, pakilusi į jų viršų vis bandžiau pamatyti miesto kraštą...nors taip nėkart ir nepavyko... Visgi didžiausią įspūdį man paliko japonų gyvenimo būdas. Tik ne tas, kurį įsivaizduojame galvodami apie dvasingąją senąją japonų kultūrą ar Japoniją kaip pažangiausių šiuolaikinių idėjų lopšį... Visai kitoks, kažkodėl labai retai girdimas ir matomas. Toks, kokį prieš keletą dienų pamačiau S. McAllister filme „Japan: a Story of Love and Hate“. Mano manymu, filmas nusipelnęs visų pagiriamųjų žodžių, kurie jam yra išsakyti. Atskleidžiantis daug kam šokiruojančią tiesą apie Japoniją ir gyvenimą joje. Na, bet kaip sakoma, geriau kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti, tai visiems, kurių dar neįkalbėjau pažiūrėti šio filmo, primygtinai tai siūlau darkart. Susiraskite jį youtube‘e ir pažiūrėkit. Būtinai.. :)

Apie japonų virtuvę, nors ir populiarią visame pasaulyje, taip pat žinome pakankamai nedaug. Pirmiausia galvojame apie sushi, miso, tempura, na, dar teriyaki padažą ir šiaip žuvį-jūros gėrybes-ryžius-dar kartą žuvį ir t.t. Jau ką ką, o bulves, atrodo, valgome tik mes ir baltarusiai. Mano didžiai nuostabai – visai ne :) Pasirodo, jautienos troškinys su bulvėmis, Niku Jyaga, yra vienas iš tradicinių japoniškų patiekalų. Toks, kurį kiekviena šeimininkė gamina savaip, pagal savo „slaptą receptą“. Mano receptas, aišku, visai neslaptas ir visai ne mano :) Bet buvo labai skanu – viskas kaip ir įprasta letuviškam skoniui, bet su rytietiška „gaidele“.

Jautienos ir bulvių troškinys Niku Jyaga

250 g jautienos
1 svogūnas
1 v.š. aliejaus
450 g bulvių
1 morka
pora saujų šaldytų žirnelių

Padažui
2 v.š. cukraus
5 v.š. sojų padažo
1 v.š. mirino (saldaus ryžių vyno)
1 v.š. sakės

Jautieną supjaustome poros milimetrų storio riekelėmis, kąsnio dydžio gabalėlias. Svogūną ir morką supjaustome 0,5 cm storio griežinėliais. Bulves - nedideliais gabalėliais.
Keptuvėje įkaitiname aliejų, jame apkepiname jautieną ir svogūną. Kai mėsa pakeičia spalvą, sudedame bulves, išmaišome. Sudedame morkas. Į troškinį pilame tiek vandens, kad jis vos apsemtų visas sudedamąsias patiekalo dalis, užviriname. Jei atsiranda putų, nugriebiame. Keletą minučių verdame troškinį ant stiprios ugnies, vėliau sumažiname ugnį. Sudedame padažo ingredientus ir, nepilnai uždengę, troškiname apie 20 min arba kol išgaruoja didžioji dalis skysčio.
Sudedame žirnelius ir paverdame dar keletą minučių, kol jie išverda.

Skanaus!

Recepto šaltinis: Emi Kazuko ir Yasuko Fukuoka „Sushi and Traditional Japanese Cooking“