Nuodėminga silkė šventėms

Žinau, kad per šv. Kūčias negalima nei mėsos, nei pieno produktų, bet mes paprastai sau leidžiam tokią nuodėmę kaip "silkę kailiniuose". Šios silkutės salotos irgi panašiai nuodėmingos - jos patiekiamos su grietinės, citrinos ir medaus padažu. Paprastos, greitai paruošiamos ir gaivios, nes ruošiamos ne tik su virtomis "žieminėmis" daržovėmis, bet ir su šviežiu agurku, krapais. Man labai patiko, tad jei ne Kūčių stalui, tai šiaip kokią dieną rekomenduočiau išbandyti.

Švediškos silkių salotos



4 puselės silpnai sūdytų silkių file

1 didelis virtas burokas

4 virtos bulvės

1/2 šviežio agurko

1 svogūnas

pluoštelis šviežių krapų

Padažui:

150 ml grietinės

1 v.š. citrinos sulčių

1 a.š. medaus

Silkę, bulves, burokėlius ir agurkus supjaustome nedideliais kubeliais.

Svogūną ir krapus susmulkiname.

Padažui gerai išmaišome visus ingredientus.

Viską sumaišome dubenyje ir tiekiame.

Skanių, sočių ir linksmų švenčių!

Receptas su kiek pakoreguotomis proporcijomis iš žurnalo "Škola gastronoma". Atleiskit už rusų k. darkymą, bet vis neprisiruošiu išmokti spausdint šia kalba. Tegu išmokti spausdinti rusiškai bus mano kalėdinis pažadas :)

Kalėdų mugės stebuklai

Artėjančias šv. Kalėdas man kasmet primena Vilniaus Rotušėje rengiama Kalėdų labdaros mugė, kurią aplankyti mums su brangiausiuoju jau tapo tradicija. Šiemet, tiesa, tradiciją teko puoselėti vienai, nes mano antra pusė vis dar išvykusi, bet nebūčiau tos mugės praleidusi nė už ką! Kasmet parsinešu iš ten naminių sausainių, Lietuvoje įprastai neparduodamų skanėstų, o kartais pavyksta papildyti ir Kalėdų senelio maišą. Šiemet mugė pasitiko kaip visada sausakimšomis Rotušės salėmis, senuku rūbininku, vis kartojančiu, kad jau, ko gero, supainiojo paltus, didžiule kalėdine egle ant antrojo aukšto laiptų ir daugybe laimingų veidų, geriančių kalėdinę nuotaiką.

Pirmoji mano stotelė, aišku, sausainiai. Vokiškus išsirinkau dar pirmame aukšte. Antrame apsukusi keletą ratų, kol įsiliejau į minią, prinešančią prie kiekvieno stalelio, įsigijau kristaliniu cukrumi apibarstytų daniškų sausainių ir naminio prancūziško rillette. Maniau, tuo mano pirkiniai ir pasibaigs, bet besileidžiant laiptais žemyn akį patraukė „Įvairių šalių receptų puodynė“. Tai Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos parengtas receptų rinkinys, kuriame savo mėgstamiausiais nacionalinių ar tiesiog firminių šeimos patiekalų receptais dalinasi Lietuvoje gyvenančios užsieniečių šeimos. Šioje elektroninėje knygelėje per 150 patiekalų iš daugiau nei 20 šalių virtuvių. Visi receptai išbandyti, o iliustravo juos Vilniaus tarptautinių mokyklų moksleiviai. Knygos struktūra labai aiški – receptus galima rasti arba pagal šalį, arba patiekalų grupę. Teisiog lobis, kurį jau pirmąjį vakarą perskaičiau nuo A iki Z svajodama, kurios šalies kalėdinį patiekalą gaminti per šias šventes (gal vengrišką vyno sriubą, o gal švedišką kalėdinį patiekalą...), dėliodama planus, kokio patiekalo pirmiausia norėsiu paragauti iš Azerbaidžano, Estijos, Suomijos, Čekijos, ar jau pažįstamų Prancūzijos, Airijos, Italijos virtuvių. Knygelė išleista įdėjus tikrai daug darbo, nuoširdumo ir pastangų, o visas už ją gautas lėšas organizacija skirs savo labdaros projektams finansuoti. Stebuklų būna!

P.S. organizacinis pranešimas. Akylieji turbūt pastebėjo, kad iš tinklaraščio dingo nuorodos į ankstesnius receptus ir “žvaigždutės”, kuriomis galėdavote reikšti savo džiaugsmą ar liūdesį dėl receptų. Taip nutiko, nes pastaruoju metu tinklaraštyje pasirodydavo reklaminių nuorodų. Kadangi šis tinklaraštis ne komercinis, o tik mano pomėgis ir laisvalaikis, teko su “žvaigždutėmis” atsisveikinti.

Švelniai šildanti morkų ir faršo sriuba

Šiame tinklaraštyje tapau bene rečiausia viešnia. Tikrai ne dėl to, kad man pabodo ar apėmė virtuvinė apatija. Greičiau priešingai. Neseniai persikėlusi į naujus namus, tapau vienvalde virtuvės šeimininke, todėl dabar joje sukiojuosi dar dažniau. Be to, dabar galiu sau leisti prabangą kasdien pietauti namuose, ką ir darau su didžiausiu malonumu. Kadangi pietų pertrauka tetrunka valandą, dažniausiai renkuosi greitai paruošiamus patiekalus – sriubas, makaronus, salotas ar ką nors iš ryžių.

Šįkart papasakosiu apie paprastą ir greitą, švelniai salstelėjusią, karts nuo karto aštriau įgeliančią morkų ir faršo sriubą. Tokiu oru ji tiesiog ideali – soti ir šildanti.

Morkų ir faršo sriuba (2 sriubos lėkštės)


2-3 morkos
150 – 200 g faršo (naudojau jautienos ir kiaulienos)
1 svogūnas
½ saldžiosios raudonosios paprikos
2 v.š. sviesto
2 a.š. maltos saldžiosios paprikos miltelių
žiupsnelis aitriosios paprikos miltelių
250 ml sultinio (naudojau daržovių)
250 ml pieno
Druskos

Puode ištirpinam sviestą. Jame porą minučių pakepinam smulkiai pjaustytą svogūną, dedam smulkiai pjaustytas morkas ir patroškinam keletą minučių. Tada įdedame faršą ir smulkiais kubeliais pjaustytą papriką, maišydami apkepiname, kol faršas pakeičia spalvą, o paprika kiek suminkštėja. Suberiame aitriosios ir saldžiosios paprikos miltelius, pasūdome. Pilame sultinį ir verdame uždengę apie 15 min, kol suminkštėja morkos. Pabaigoje įpilame pieno, ušverdame ir tiekiame.

Skanaus!

Recepto idėja iš "Mano namų" receptų serijos knygos "Sriubos"

Makaronų muziejus Ikedoje

Jei dabar gūglinate, kuriame Italijos kampe yra Ikeda, tai pasufleruosiu, kad makaronų kultūra labai gaji ne tik šioje Pietų Europos šalyje, bet ir Azijoje, todėl šio miestelio reikėtų ieškoti... Japonijoje, Osakos prefektūroje. Kur ir kada atsirado makaronai nesutariama. Spėjama, kad makaronus į Europą iš Kinijos atvežė Markas Polas, o XV a. jie išpopuliarėjo Italijoje. O tai, kur ir kada atsirado vartotojiškos kultūros patiekalas No 1 – greitai paruošiami makaronai (angl. instant noodles) – žinoma labai tiksliai: 1958 m. savo mažytėje trobelėje juos sukūrė japonų mokslininkas Mamofuku Ando (1910 - 2007). Būtent šiems makaronams skirtas muziejus Ikedoje.

M. Ando trobelės, kurioje jis sukūrė pirmuosius savo makaronus, kopija

Muziejus labai šiuolaikiškas, įdomus ir interaktyvus. Jame, aišku, viskas surašyta japoniškai, bet pagalvota ir apie užsieniečius – yra audio gidai (berods, tik anglų kalba), kuriuos galima pasiskolinti už užstatą, o personalas kalba japanese english.

                             "Laiko tunelis" pristatantis, kaip kito makaronų pakuotės ir skoniai

Be to, muziejus pritaikytas ir vaikams. Mažųjų rojus yra toks kampelis, kuriame galima pačiam susikurti savo greitai paruošiamus makaronus. Pirmiausia, pasitelkus įvairių spalvų markerius ir flomasterius galima padekoruoti makaronų pakuotę mėgiamomis spalvomis ir raštais, o tada pereiti prie makaronų recepto: pasirinkti sultinio skonį ir 4 pagrindinius ingredientus, kurie turėtų būti tavo sukurtuose makaronuose.

Įvairūs priedai makaronams pagardinti

Nenustatyas makaronų priedas, papuoštas muziejaus logotipu - viščiuku

Toliau galima stebėti, kaip makaronai supakuojami ir uždaromi, o darbą pabaigti pačiam – įsidedant savo induką į specialų maišelį-rankinuką. Išbandžiau ir aš šio kampelio malonumus ir galiu pasakyti, kad tikrai labai smagu, ir spalvoti, ir „receptą“ kurti, ir savus makaronus valgyti! Nors nemėgstu ir paprastai nevalgau tokio „kosmonautų“ maisto, savi makaronai buvo labai skanūs!

Standartiniai indeliai (k.) ir "autoriniai" (d.)

Mamofuku Ando ilgus metus eksperimentavo, kol atrado, kaip pagaminti greitai paruošiamus ir ilgai galiojančius makaronus. Šie makaronai pirma apverdami, o po to išdžiovinami. Panašiu principu ruošiami ir kiti makaronuose esantys priedai – mėsa, daržovės, prieskoninės žolelės ir kt. Nors muziejus pirmiausia skirtas pristatyti greitai paruošiamus makaronus ir jų „evoliuciją“ ieškant tinkamiausios formos indelio ("Cup noodles" M. Ando pristatė po 13 m. darbo - 1971 m.), kelio į užsienio rinkas ir net kosmosą, čia galima pamatyti visą makaronų paruošimo eigą. Muziejuje galima pačiam pagaminti makaronų tešlą, suformuoti makaronus ir t.t. O maisto kampe galima paragauti makaronų, gaminamų ir parduodamų tik tam tikruose Japonijos regionuose (mano pasirinkti buvo nelabai skanūs..).

Šviežių makaronų gaminimo salė

Muziejaus lankytojai, besiruošiantys gaminti makaronus nuo A...

Nors M. Ando savo ilgaamžiškumo receptu įvardija golfą ir reguliarų maitinimąsi "greitais" makaronais, manęs muziejus tikrai neįtikino, kad šie makaronai yra „geras maistas“ ar mano svajonių patiekalas. Visgi pažiūrėti, kiek darbo ir išradingumo įdėta juos kuriant ir suvokti, kokią revoliuciją viso pasaulio maisto kultūroje sukėlė indelis greitai paruošiamų makaronų, buvo labai įdomu. O muziejaus koncepcija galėtų pasidomėti daugelis marketingistų...

Žuvų karalystė Tsukiji turguje

Į savo virtuvę grįžau pilnu tempu: cepelinai išvirti, dauphinois bulvytės įtrauktos į nuolatinį šeimos meniu, naujos kulinarinės knygos (4) intensyviai skaitomos ir pradėtos "ragauti", o Gilbert Eat, Love, Pray skaitoma pagreitintai, nes knygą noriu baigti iki pažiūrėdama filmą, o filmą noriu pažiūrėti iki kol man visi apie jį nepripasakojo tiek, kad galėčiau ir nebežiūrėti. Į darbus ir malonumus jau įsisukau šimtu procentų, todėl mėnuo atostogų atrodo kaip tolimas prisiminimas, tiesa, vis dar šildantis ta dvidešimt kelių laipsnių šiluma, kurią išskrisdama palikau Osakoje. 

Į virtualią virtuvę kol kas grįžtu be recepto, užtat su įspūdžiais iš Tokijaus Tsukijio - didžiausio didmeninio žuvies turgaus pasaulyje. Veiksmas turguje prasideda labai anksti - dar prieš penktą valandą ryto į jį prekeiviams pristatomos ką tik sugautos žuvys, prasideda tunų aukcionas, sutraukiantis į Tsukiji daugiausia smalsuolių, todėl norintiems nepraleisti viso šurmulio, reikia pasirinkti, ar nemiegoti visą naktį, ar keltis paryčiais... Mes nusprendėme trumpai nusnūsti, tad atsikėlę apie 4 ryto šokome į pirmą traukinį Tsukijin.

Rytiniai darbai Tsukiji turguje - kraunamos ir pardavimui ruošiamos žuvys

Turguje gyvenimas jau virė, visi leidimai į aukcioną buvo išdalinti, taigi pirmiausia pasukome į vaisių ir daržovių turgų. Kaip tik buvo valgomųjų kaštonų ir prabangiųjų matsutake grybų sezonas.

"Pūkučiai" (valgomieji kaštonai)

Matsutake (liet. "pušies grybai") tokie brangūs, nes jie auga tik natūralioj aplinkoj, o gurmanų vertinami dėl savo stipraus aromato. Pasimėgauti jais, deja, neteko, nes nuo virtuvės mane skyrė keli šimtai kilometrų ir dar kelios dienos Tokijuje.

Matsutake grybai

Apžiūrėję Azijos vaisių ir daržovių paletę, pasukome į mažmeninių parduotuvėlių ir sushi restoranų zoną. Sutinku, kad sushi neatrodo pats tinkamiausias pusryčių meniu, bet būti ten, kur tiekiamas šviežiausias ir geriausias sushi mieste ir jo neparagauti galėtų tik visiški bejausmiai (kulinariniai bejausmiai, žinoma). Beklaidžiojant po turgų, vienas prekeivis pašnibždėjo, kad gerą sushi restoraną atskirsime pagal klientų apavą: botus avintys vietiniai geriausiai žino, kur ieškoti skaniausio Tsukiji sushio, nors į restoranėlius pusryčių užsuka ir darban skubantys salarymen'ai:

Prie populiariausių sushi restoranų Tsukiji turguje jau nuo 6 ryto nusidriekia eilės (tuščios erdvės - įėjimai į kitas užeigas..)

Keturis kartus užsisukusi žmonių eilė prie mūsų pasirinkto restoranėlio pirma nuteikė nelabai optimistiškai, bet guodė tai, kad mes vis judam pirmyn, o už mūsų atsiranda vis daugiau laukiančiųjų. Pralaukę kiek daugiau nei valandą, patekome prie savo svajonių pusryčių stalo. Kaip ir daugelis pasirinkome rinkinį, kad paragautume kuo įvairesnių žuvų ir jūros gėrybių.

Sushis buvo tiesiog dieviškas, o labiausiai patiko su šukutėmis ir su krevete, kuri, atrodė, buvo net saldi! Pasistiprinę patraukėme to, ko ir atėjome - apžiūrėti Tsukijio žuvų karalystės. Klaidžiojome ten gerą valandą, kol, atrodė, apžiūrėjome jau viską. Pasižvalgyti po prekystalius kviečiu ir jus! 

Keksas su... cukinija!

Pagaliau... pagaliau ir aš išbandžiau keksą su cukinijom! Suprantu, kad daug kam tai visai ne(be)atrodo egzotiška, bet aš tai kūriau strategijas, kaip reikės man keksą kepti, kad niekas nematytų, ką į jį dedu. Ypač mama, nes jei ji a priori sugalvoja, kad jai kažkas neskanu - neperkalbėsi net paragauti. Didelės sėkmės atveju paragaus, bet vis tiek sakys (manys), kad neskanu. O štai šį savaitgalį bevardinant šeimynai meniu - ką galėčiau pagaminti - mama pati užsiminė apie cukinijų keksą! Ačiū draugei, kuri ją tokiu keksu pavaišino! Taigi pasipildžius cukinijų keksų palaikymo komandai, nusprendžiau kepti jį. Ir taškas. 

Keksas mums visiems labai patiko - gavosi minkštutis, purus, drėgnas... Toks teisingas keksas. Jei dar nesate ragavę kekso su cukinija, o mintis apie daržoves deserte skamba baisiai, galiu patikinti, kad cukinija pyrage nei matosi, nei jaučiasi. Ji kepiniui tiesiog suteikia drėgnumo ir purumo; gal net tiksliau sakyt rupumo. O kaip skaniai šitas keksas kvepia cinamonu... Ir minkštučiai riešutai čia puikiai tinka... O galvoje jau sukasi idėjos apie cukinijų keksą su kakava, džiovintomis spanguolėmis, gvazdikėliais ir kardamonu... Pasiilgsiu tavęs, orkaite!

Cukinijų keksas su cinamonu ir graikiškais (pekano) riešutais

250 g cukinijų

2 kiaušiniai

125 ml saulėgrąžų aliejaus (plius dar šiek tiek kekso formai patepti)

250 g cukraus plius truputis vanilinio cukraus

375 g miltų

1 a.š. kepimo miltelių

1 a.š. cinamono

1/2 a.š. druskos

60 g stambiai kapotų graikiškų arba pekano riešutų

Cukinijas nulupame, jei yra sėklų, pašaliname cukinijos viduriuką. Sutarkuojame stambia tarka. 

Tarkius gerai nusunkiame (pvz., sauja), kad išsiskirtų cukinijos sultys (jos nenaudojamos).

Mikseriu išplakame kiaušinius, supilame į juos aliejų, cukrų, vanilinį cukrų, vėl gerai išplakame. 

Įmaišome į tešlą nusunktas cukinijas.  

Miltus sunmaišome su kepimo milteliais, cinamonu, druska ir įmaišome į tešlą. Gerai išmaišius, supilame riešutus.

Pilame tešlą į aliejumi pateptą kekso formą ir statome į orkaitę, įkaitintą iki 180 °C.

Kepame 50 min. Keksas iškepęs, kai į jį ikištas medinis pagaliukas ištraukus būna sausas, neaplipęs tešla.

Skanaus!

O už nuostabų receptą dėkojame M.Berry "Klasikinei virtuvei"

Čelsio bandelės su džiovintomis slyvomis

Savaitgalį su drauge važiavome į Druskininkus - palydėti vasaros, pasilepiniti spa ir pasitikti rudens. Tiesa, šitai nebuvo iš anksto planuota, svajodama apie savaitgalį matydavau save Druskininkuose su gėlėta suknele, bet pasakysiu atvirai - vėsa kol kas mane vienareikšmiškai džiugina! Pirmomis šalčių dienomis vaikščiojau plikomis kojomis įsispyrusi basutes ir tik sušalę praeivių žvilgsniai privertė mane ištraukti iš spintos šiltesnius drabužius.

Mūsų kelionei norėjau iškepti ką nors skanaus ir netikėto - tokio, kuo tikrai nustebinčiau draugę. Kadangi bandelių kepėja niekad nebuvau, jos buvo puikios kandidatės! Bandeles esu kepusi tik kartą (kepinėliai su pirktine sluoksniuota tešla nesiskaito!) ir tas nebuvo itin sėkmingas. Bandelės buvo kietesnės nei pirktinės, nes į minkštesnę tešlą būčiau tiesiog neįdėjusi įdaro... Norėdama, kad būtų kuo skaniau, ko gero, padauginau įdaro ir jis iš kai kurių bandelių tekėjo. Žodžiu, kaip pelėdai savi pelėdžiukai gražiausi, taip man tos bandelės buvo skanios, bet blaivaus proto balselis aiškiai sakė, kad pirktinės tikrai skanesnės, todėl buvau metusi idėją, kad aš galiu iškepti tikrai skanias bandeles.

Apskritai į mielinius kepinius žiūrėjau atsargiai - vis bijodavau neveiklių mielių, tai per aukštos, tai per žemos temperatūros tešlai sėkmingai pakilti. Tačiau į namus atkeliavus duonkepei pasikeitė mano požiūris į visus mielinius gaminius - jie visuomet puikiai iškyla, yra minkštučiai, ne per sausi ir pagaminami minimaliomis pastangomis. Taigi nusprendžiau suteikti sau antrą šansą tapti skanių bandelių kepėja ir išbandžiau duonkepės tešlos minkymo funkciją. Praėjus valandai, iš duonkepės traukiau gerai išminkytą ir pakilusią tešlą! Beliko pridėti sviesto, džiovintų vaisių, susukti tešlą ir iškepti skanutes Čelsio bandeles. Nors tradiciškai jom suteikiama kvadratinė forma, o M. Berry siūlytą razinų įdarą teko staigiai pakeisti džiovintomis slyvomis, bandelės gavosi tikros skanuolės! Puikūs pusryčiai žvarbų rudens rytą.

Čelsio bandelės (beveik pagal M. Berry)

Tešlai:

500 g miltų

1 a.š. druskos

60 g sviesto

7 g sausų mielių

30 g cukraus

200 ml šilto pieno

1 kiaušinis

Įdarui:

60 g sviesto

30 g cukraus

120 g díovintų slyvų

2 a.š. apelsinų cukatų

1 a.š. cinamomo

Bandelėms aptepti:

2 v.š. arbikosų džemo, sumaišyto su šaukštu virinto vandens

Tie, kas tešlą darys duonekepėje, tiesiog sudėkite visus tešlai skirtus produktus duonkepei įprasta eilės tvarka ir įjunkite programą. Receptą sekite nuo 2. dalies.

Be duonkepės tešlą reikia daryti taip:

1. Dubenyje sumaišomi miltai su druska.

Į juos įtrinamas sviestas ir mielės, įmaišomas cukrus.

Miltų viduryje padaroma duobutė, į ją pilamas pienas, kiaušinis, užminkoma minkšta tešla.

Tešla minkoma kol tampa vienalytė ir tąsi. Išminkyta tešla dedama į aliejumi apteptą dubenį, apdengiama aliejumi patepta maistine plėvele ir pastatoma šiltai, kol pakyla dvigubai.

2. Įdarui sumaišome sviestą su cukrumi.

Džiovintas slyvas supjaustome nedideliais gabalėliais, sumaišome su cukatais ir cinamonu.

3. Pakilusią tešlą ant miltuoto paviršiaus iškočiojame iki 30 cm pločio kvadrato, apdedame sviesto ir cukraus mišiniu. Perlenkiame tešlą pusiau ir vėl iškočiojame iki tokio paties dydžio kvadrato.

Ant tešlos tolygiai paskirstome džiovintas slyvas ir susukame tešlą į ritinėlį.

Supjaustome tešlą riekelėmis (į maždaug 12 dalių) ir išdėliojame ant kepimo popieriumi išklotos skardelės.

Pusvalandį palaikome šiltai, kad bandelės dvigubai pakiltų.

4. Kepame iki 220 °C įkaitintoje orkaitėje 20 - 25 min.

5. Iškepusias dar šiltas bandeles aptepame abrikosų džemu ir ragaujame!

Skanaus!

Trinta pankolių sriuba

Pagaliau pralaužiu šitą užsitęsusią tylą... Tiesa, jei ne šeimynos audringa reakciją į šią paprastutę sriubą, ko gero, ir toliau būčiau tyliai sau džiaugusis duonkepe, kepusi pyragus, gaminusi pietus, o mano foto aparatas atostogavęs po dulkių sluoksneliu.

Pankolis į mūsų namus pateko iš kaimynų kiemo. Ne, mes nešvarinam kaimynų daržo nei sutemus, nei dienos metu - jie tiesiog mus pavaišino savo augintu pankoliu. Pirmą kartą mačiau jį visą - su stiebeliu ir lapeliais, kurie tikrai labai panašūs į krapus! Ne veltui pankolis vadinamas "Italijos krapu". Skonis aitrokas, labai primena anyžių, kai pirmą kartą ragavau pankolio sėklų, būčiau galėjusi duot galvą nukirsti, kad ten būtent jis!

Pankolio stiebas, žiedynai it sėklos. Nuotraukos iš Wikipedia'os

Anyžių mūsų namuose mėgstu tik aš, tačiau iš pankolio norėjau paruošti kažką, kas potencialiai patiktų visiems, todėl iškart atkrito salotų su žaliu pankoliu variantai (ten jo skonis jaustųsi per daug intensyviai), o pankolių apkepo iš vieno pankolio neparuoši... "Didžiojoje kulinarijos enciklopedijoje" aptikau pankolių sriubos receptą, tad ją ir nutariau išmėginti. Sriubytė visai paprasta, todėl net neketinau skelbti jos recepto, tačiau mano šeimai taip patiko šita sriuba, kad nepasidalinti įspūdžiais būtų nuodėmė! :) Galbūt paragavę jos, pankolius/anyžių pamėgsite ir jūs?

Trinta pankolių sriuba

1 pankolio stiebas

2 vidutinio dydžio bulvės

600 ml daržovių sultinio*

175 g lydyto sūrelio (pvz., "Mildutė")

2 v.š. sviesto

Druskos, pipirų - pagal skonį (man druskos nereikia - pakanka nuo sultinio ir sūrelio)

Nupjauname kietąją pankolio stiebo dalį ir išmetam, o likusią supjaustom kubeliais.

Puode ištirpinam sviestą ir ant vidutinės ugnies apie 10 min uždengę patroškiname pankolį vis pamaišydami, kol jis suminkštėja.

Tada sudedame kubeliais pjaustytas bulves, užpilame sultiniu, užverdame. Uždengę verdame apie 15 min, kol daržovės suminkštėja.

Nukėlę nuo ugnies, sutriname sriubą blenderiu.

Statome puodą atgal ant ugnies, dedame į sriubą lydytą sūrelį ir maišome, kol jis išsilydo ir tolygiai įsimaišo į sriubą ją sutirštindamas.

Voilà! Sriuba jau paruošta!

Skanaus!

*Aš naudojau "Marks&Spencer" daržovių sultinio koncentratą, į kurio sudėtį įeina pomidorai, grybai ir kitos "ryškios daržovės", todėl mano sriuba tokia ryški - jūsiškė, jei naudosite naminį daržovių sultinį, bus šviesi, grietinėlės spalvos 

Su obuoliais ir kriaušėmis kepta vištiena

Savaitgalį, kai buvome namie dviese su močiute, nutariau ją palepinti skaniais pietumis. Kadangi ji labai mėgsta keptą, gerai paskrudusią vištieną, o šaldytuve turėjome porą vištienos ketvertukų, tai ilgai nesukau galvos, ką pagaminti. Pamarinavau vištieną citrinos sultyse su žalumynais ir iškepiau su obuoliais, kriaušėmis, morkytėmis ir, be abejo, bulvėmis. Su obuoliais - tiek šviežiais, tiek džiovintais (dėl jų išvis galima numirti) - vištą kepame labai dažnai, o šįkart dar įdėjau ir kriaušių. Mums labai patiko! Mėsytė gavosi labai minkšta, sultinga, paskrudusia odele, o garnyrui labai tiko rūgštoki obuoliai ir saldžios kriaušės bei morkytės.

Su kriaušėmis ir obuoliais kepta vištiena

2 vištienos ketvertukai, perpjauti į 2 dalis

3 v.š. citrinos sulčių

po 1 a.š. džiovintų čiobrelių, raudonėlių ir peletrūno

0,5 a.š. maltų juodųjų pipirų

2 kriaušės

2 obuoliai

1 morka

1 mažas svogūniukas

2 lauro lapeliai

6-8 bulvės

4-5 juodieji ir kvapieji pipirai žirneliais

Druskos

0,5 stiklinės vandens

Vištienos gabaliukus įtriname citrinos sultimis ir prieskoniais, sudedame į dubenėlį ir užpilame likusiomis sultimis.

Pamarinuojame šaldytuve 1- 2 val.

Pasimarinavusią vištieną pasūdome pagal skonį, sudedame į kepimo indą.

Greta išdėliojame pasūdytas bulves (didesnes reikia supjaustyti į smulkesnius gabaliukus), į 4-6 gabalėlius supjaustytą morką, svogūniuką, pipiriukus, lauro lapelius, supilame vandenį ir dedame į orkaitę, įkaitintą iki 200 °C.

Kepame pusvalandį, kol mėsa ir bulvytės jau gerokai suminkštėja. Sudedame į skardą pusiau perpjautas kriaušes ir obuolius, jei reikia - apverčiam vištienos gabaliukus ir kepame dar kokių 15 min, kol mėsa visai iškepa (įbedus šakutę, bėga skaidrios baltos sultys) ir bulvytės suminkštėja. 

Jei mėsa ir bulvės būna nepaskrudusios, likus 5 min iki kepimo galo pastiprinam orkaitę iki 230 °C, kad vištos odelė apskrustų. 

Skanaus! 

Raudonųjų serbentų pyragas su bezė kremu

Šiemet jaučiuosi atradusi raudonuosius serbentus. Anksčiau jie man kažkaip nekeldavo teigiamų emocijų, o šiemet priviriau iš jų uogienės ir drebučių, kurie labai skaniai valgosi prie įvairių blynelių ir sūrių, be to, bus puikus pertepimas tortams, o vakar iškepiau labai skanų pyragą. Traškus tešlos krepšelis, pripildytas saldžiu balto bezė kremo debesimi ir rūgštokomis raudonųjų serbentų uogomis - įsivaizduojat, kaip skanu?! O pagaminama labai paprastai. Tiktais tešla man nenorėjo gražiai kočiotis, todėl pyrago pagrindą ir sieneles sulipinau iš pakočiotų tešlos gabalėlių.

Raudonųjų serbentų pyragas su bezė kremu

Tešlai:

250 g miltų

65 g cukraus

pakelis vanilinio cukraus

1 kiaušinis

125 g sviesto

Įdarui:

400 - 500 g raudonųjų serbentų

5 kiaušinių baltymai

175 g cukraus

30 g džiūvėsėlių (juos būtina dėti ir tik nepamažinkite džiūvėsėlių kiekio, nes iškepus pyragui, iš bezė ir serbentų išsiskiria šiek tiek sirupo, kurį šie džiūvėsėliai ir turi sugerti)

Ant minkymo lentos ar į dubenį supilkite miltus, viduryje padarykite duobutę, į ją supilkite cukrų, vanilinį cukrų, kiaušinį. Suminkykite su dalimi miltų, kol pasidarys minkšta tešla.

Ant tešlos dėkite gabaliukais pjaustytą sviestą ir su visais likusiais miltais užminkykite tešlą. Ji turi gautis vientisa, nelipti prie rankų. 

Padėkite valandai į šaldytuvą. 

Po valandos iš 2/3 tešlos reikėtų iškočioti 28 cm skersmens apskritimą ir jį įdėti į tokio dydžio skardą nuimamais kraštais. Man tešla negerai kočiojosi, trūkinėjo, todėl aš pyrago pagrindą formoje suformavau rankomis.

Iš likusio 1/3 tešlos taip pat rankomis suformavau maždaug 4-5 cm aukščio pyrago sieneles.

Pyrago pagrindą subadžiau šakute ir iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje kepiau 15 minučių.

Iš orkaitės išimtą pyrago pagrindą apibarsčiau džiūvėsėliais.

Kiaušinių baltymus plakiau iki baltų putų. Dalimis pyliau į juos cukrų ir toliau plakiau tol, kol jie gavosi tiršto kremo konsistencijos ir tokie standūs, kad apvertus dubenį, nebūtų iš jo iškritę. 

Į baltymus įmaišiau nuo kotelių nuimtus, nuplautus ir nusausintus serbentus, šią masę sukrėčiau ant pyrago pagrindo ir pakepiau orkaitje apie 10 min, kol baltymų viršūnėlės gražiai parudo.

Pyragą reikia vėsinti formoje apie 2 val. o tada perkelti ant lėkštės.

Skanaus!

  

Recepto šaltinis: Konditerija 

Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutėliais pagal G. Geary

Kas skaito šį tinklaraštį, jau žino mano aistrą kulinarinėms knygoms... O pastaruoju metu ji itin paūmėjo, praturtindama mano knygų lentyną vos ne kita tiek knygų, kiek jų turėjau iki šiol. Nors ne visas jas pirkau pati - dalį gavau dovanų ar lauktuvių -  visgi šiuo metu "užsikodavau" nuo naujų knygų - nebevaikštau į knygynus (net pavartyti "kitų" knygų, nes ši ekspedicija - sąmoningai ar ne - vis tiek baigdavosi kulinarianiam skyrelyje), pamiršau, kad egzistuoja http://www.bookdepository.com/, o amazon'as gi vis tiek į Lietuvą nesiunčia, ane..? Na jei ir siunčia, tai už žvėrišką kainą, o tokia cherry picker'ė kaip aš tokiems sandoriams sako "ne".  Taigi kol būsiu sėkmingai "užsikodavusi", turėsiu daugiau laiko savo turimų knygų skaitymui, jų receptų bandymui ir savo įspūdžių pasakojimui!

Viena iš naujausių mano knygų lentynos gyventojų - George Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Pamačiusi ją, tiesiog negalėjau nurimti. Tiesa, knygų apie sūrio pyragus - geriausių receptų, biblijų ir t.t. - yra nemažai, bet aš žūtbūt įsinorėjau šitos, nes apie ją radau vien gerus skaitytojų atsiliepimus, o dabar ir pati galiu patvirtinti - knyga tikrai nenusivyliau ir labai džiaugiuosi turėdama ją savo lentynoje!

G.Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Knygos autorių nuotrauka

Ši knyga yra ne apie tai, kaip pagaminti sūrio pyragą, o apie tai, kaip jį pagaminti labai gerai. G. Geary - yra išleidęs ir kitų receptų knygų, bet sūrpyragiai, matyt, jo stipriausias arkliukas, kad būtent juos pasirinko savo pirmajai knygai.

Pirmuosiuose knygos puslapiuose aprašoma viskas, ką reikia turėti, žinoti ir daryti, norint iškepti geriausią sūrio pyragą: aptariami virtuvės rakandai, kurių reikėtų, tobulybei pasiekti; sūrio pyraguose naudojami ingredientai, įskaitant ir, ko gero, visų naudojamų sūrių aprašymus; svarbiausi technologiniai žingsniai ir atsakymai į dažniausiai kepėjams kylančius klausimus.

Man labai patinka tai, kad receptuose visi kiekiai nurodyti ir puodeliais, ir mililitrais, tad kiekvienas gali pasirinkti sau suprantamus ir įprastus matavimo vienetus, nes mane, pavyzdžiui, puodeliai (237 ml ar kiek ten..?) truputį nervina :) Dar vienas pliusas - aiški knygos struktūra. Visi receptai suskaidyti į 11 tipų/skyrių - pvz., šviežių vaisių, šokoladiniai, nekepti, nesaldūs, šventiniai sūrpyragiai - plius yra skyrelis apie padažus ir minėta "pagrindų" dalis. Be to, knygoje labai gera abėcėlinė rodyklė - joje receptą galima susirasti tiek pagal sūrio rūšį, tiek pagal kitus ingredientus. Iš minusų galėčiau paminėti nebent tai, kad knygoje tikrai nedaug fotografijų. Man šiaip iliustracijos tikrai nėra esminis dalykas, bet šitoje jų tikrai galėtų būti daugiau: iliustruoti tik 17 iš 125 receptų. Tiesa, tuos, kuriems knygose be iliustracijų kyla įtarimų, kad sudėti receptai, kurie nebuvo išbandyti (dėl to ir nebuvo, ką fotografuoti...), galiu nuraminti, kad taip tikrai nėra... Kiekvienas receptas kurtas ir tobulintas, kol sulaukė aukščiausio įvertinimo, o nuotraukų pagailėta, manau, siekiant išlaikyti "protingą" knygos kainą.

Tai tiek pastebėjimų apie knygą, o dabar - apie pyragą! Pirmiausia nusprendžiau kepti itališką sūrio pyragą su pekano riešutų krepšeliu, nes dar nėkart nedariau jokio pyrago su riešutiniu krepšiuku, be to, namuose turėjau ricotta'os, kurią G. Geary siūlė naudoti šiame recepte. Daugelyje kitų receptų siūloma naudoti philadelphia'ą ar maišyti porą sūrio rūšių. Pyragu likome labai patenkinti: jis buvo labai švelnaus skonio, tobulai kreminės konsistencijos, krepšelis buvo standus ir nebyrėjo, nors man keistai atrodė, kad krepšelį reikėjo daryti tik iš riešutų, be jokio sviesto. Pyrago skonį įvertinome 10 balų, o išvaizdą - 9.  Mano keptas pyragas neteko vieno balo, nes aš, nors ir perskaičiau ir įsikaliau į galvą visus G.Geary tobulo sūrpyragio "įsakymus", vieno esminių per savo žioplumą neįvykdžiau. Gaminant sūrpyragį, visus ingredientus reikia dėti kambario temperatūros, o aš per vėlai iš šaldytuvo ištraukiau kiaušinius... Todėl pyrago viršus man šiek tiek sutrūko. Kad jums nenutiktų taip kaip man beigi kitos nesėkmės, surašau tai, kas, man pasirodė svarbiausia kepant sūrio pyragą:

• 
  
  visi ingredientai turi būti kambario temperatūros;
• 
  
  kiaušinius į masę dedame po vieną; įdėjus vieną kiaušinį gerai išplakame masę ir tik tada dedame kitą kiaušinį;
• 
  
  sūrpyragio masę reikia labai kruopščiai išplakti mikseriu, kad neliktų jokių gumulėlių, gautume kremo konsistencijos masę (Geary paliepimu viską tikrai plakiau ne mažiau kaip po 3 min - man tai tikrai atrodė visa amžinybė!! Niekada nieko taip ilgai neplakdavau...);
• 
  
  sūrio pyrago negalima perkepti - iškepus pyragui, jo vidurys neturi būti kietas. Jei kietas - perkepėte;
• 
  
  pyragą geriausia kepti iš vakaro. Pagal Geary, sūrpyragį reikia laikyti šaldytuve bent 6 val. mano patirtis tai patvirtina: saviškį prakrapščiau šiek tiek anksčiau - buvo skanu, bet pastovėjus per naktį.... nu, paragausit patys ;)
• 
  
  naudoti normalaus riebumo sūrį, o ne sumažinto. Geary knygoje yra receptų su sumažinot riebumo sūriais, bet į jų sudėtį įeina kitų ingredientų, sureguliuojančių pyrago riebumą, todėl pyragas sklandžiai pavyksta, o tiesiog sukeitus sūrius rezultatas negarantuojamas :);
• 
  
  pagal G. Geary - iki kepio pyrago pagrindui tinkamiausia vieta - šaldytuvas (t.y., ne orkaitė...bent kol kas nemačiau nė vieno jo recepto su iš anksto pakeptu sausaininiu krepšeliu).

Aptarus ir išpasakojus visa kas, įmanoma, pereiname prie recepto :)

Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutų krepšeliu

Pagrindui/krepšeliui:

375 ml pekano riešutų

Sūrio masei:

750 g ricotta sūrio, nusunkto - bent valandą iki gaminimo ricotta'ą reikėtų palaikyti ant kiaurasamčio/marlės, kad nusisunktų skystis iš jos.

250 ml cukraus

50 ml miltų

4 kiaušiniai

vanilinio cukraus

cukraus pudros - papuošimui (aš dar papuošiau, kaip matote, uogomis - vasara visgi..)

Riešutus 10 min paskrudinau iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, atvėsinau ir blenderiu sutrupinau į stambokus gabaliukus - t.y., ne iki pudros/miltų, o tokių grūdelių.

Į 23 cm skersmes kepimo formą supyliau riešutus, paskirsčiau juos tolygiai, kiek paspaudžiau ant dugno.

Mikseriu vidutiniu (ar dideliu greičiu) plakiau ricotta'ą ir cukrų 3 min.

Sudėjau miltus ir vėl plakiau 3 min.

Po vieną sudėjau kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdama sūrio masę.

Supyliau sūrio masę ant smulkintų riešutų. Pyliau iš lėto, paskirstydama masę per visą kepimo formą, kad "neišplautų" man riešutų į paviršių (neišplovė :) ).

Kepiau valandą iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje, kol pyrago paviršius pagelto, o viduriukas vis dar buvo minkštas (čiut nepražiopsojau šito momento).

Ištrauktą pyragą vėsinau porą valandų, tada uždengiau plėvele ir įstačiau į šaldytuvą. Šaldyti reikėtų bent 6 valandas, bet labai gerai, jei gaunasi per naktį...

Prieš tiekiant pabarstome cukraus pudra.

Skanaus! 

Paprastas ir greitas cukinijų apkepas nieko nespėjantiems. Tokiems kaip aš.

Pastaruoju metu nespėju nieko... Ir dienos ilgesnės, ir energijos daugiau, bet planai kažkaip gerokai viršija galimybes. Kasdien pažadu sau eiti miegoti "ne vėliau kaip 11 val.", kad rytoj atsikelčiau pailsėjusi ir nesijausčiau iškankinta žadintuvo, bet į lovą ropščiuosi ne anksčiau kaip 12 ir dar su knyga rankose... Po poros perskaitytų puslapių pabundu nuo smūgio žandu į knygos kampą, eilinį kartą pagalvoju "rytoj tikrai ne vėliau kaip 11...", o 6.09 suskambus žadintuvui vis dar per miegus galvoju "kas čia...?" ir vėl viskas kartojasi iš pradžių... Jei kas nors gali parduoti/paskolinti/dovanoti ar kitais būdais suteikti laiko, prašau rašyti - būsiu didžiai dėkinga!

O kol kas skubu, lekiu, kuriu planus ir dalinu pažadus sau, kuriuos, deja, ne visada pavyksta įgyvendinti. Virtuvei laiko vis dar užtenka. Praktiškai vien jai ir užtenka, nes mano pomėgis gaminti vasarą suaktyvėja kokių 20 kartų, nustumdamas į šalį beveik visa kita. Nors gatvėje leipstu iš karščio, virtuvėje prie orkaitės jaučiuosi kaip žuvis vandenyje!

O šis apkepas turėtų tikti ir patikti ne vien tokiems kaip man, vasarą leidžiantiems virtuvėje, bet ir tiems, kas nori pasigaminti kažką greito ir be daugybės pastangų. Tiesiog sutarkuoji, sumaišai, pabarstai ir į orkaitę!

Cukinijų apkepas su džiūvėsėlių plutele

600 g cukinijos

1 morka

200 g fermentinio sūrio

2 kiaušiniai

1 v.š. pesto padažo

3 skiltelės česnako

3 v.š. smulkintų šviežių krapų

5 v.š. džiūvėsėlių

šiek tiek sviesto

druskos

Cukinijas sutarkuojame burokine tarka. Jei cukinija vandeninga, nusunkiame nuo jos sultis. Aš jaunų, šviežių, neperaugusių cukinijų nesunkiu - jos kepdamos išleidžia nedaug skysčio, apkepui pastovėjus kokių 10 min, jis sutvirtėja.

Morką ir fermentinį sūrį taip pat sutarkuojame burokine tarka. Viską galima tarkuoti ir smulkesne tarka, jei norite, kad apkepas gautųsi vientisos tekstūros.

Į cukinijų, morkų ir sūrio masę sudedame smulkintą česnaką, dedam pesto, pilam krapus, šiek tiek druskos, įmušam kiaušinius ir gerai išmaišom. 

Įpilam porą šaukštų džiūvėsėlių ir vėl gerai išmaišome. 

Dedame gautą masę į keramikinį kepimo indą, išlyginam paviršių, beriam ant viršaus lygiu sluoksniu likusius džiūvėsėlius. Apdedam apkepo viršų plonomis sviesto plokštelėmis ir šauname į orkaitę, įkaitintą iki 180 °C 30 - 35 min.

Iškeptą apkepą prieš tiekdami palaikome kokių 10 min ištrauktą iš orkaitės, kad "susigulėtų", o tada tiekiame. Mes valgome su virtomis bulvėmis ir sviesto-grietinės padažu.

Skanaus!

Dar vienas mėlynas receptas! Mėlynių uogienė su persikais ir cinamonu

Štai ir ji! :) Mano mėlynių uogienė. Paprasta mėlynių uogienė mūsų namuose, kažkaip visai nelaikoma pagarboj... Rūsy gerai paieškojus, manau, ir vos ne mano bendraamžių stiklainiukų užtiktume... Niekas jų, aišku, nevalgo ir nevalgys, bet kažkaip išmesti gaila :) Rūsys didelis, tai tegu dar pastovi :) Jau daug metų mėlynių neverdam, bet kai šiemet taip nemažai jų gavom ir viską reikėjo staigiai sunaudoti, tai apsisprendžiau išvirti mėlynių uogienę. Skanią. Tokią, kurios norėtųsi dar ir dar, kaip kad visada norisi pertrintų vyšnių, spanguolių ar bruknių su kriaušėmis, ar kaip man norisi standžių braškių sirupe...

Mėlynes sumąsčiau virti būtent su persikais dėl poros priežasčių. Pirmiausia, pernai visai skaniai valgėsi vyšnios su persikų skiltelėmis. Visai skaniai, o ne žiauriai skaniai, nes į tą uogienę dar pyliau raudonojo vyno, kuris, mūsų nuomone, nelabai tiko. O va tik vyšnios ir persikai būtų tiesiog super! Na, o antra - mačiau tiek receptų su mėlynių ir persikų deriniais, kad tikrai įtikėjau jų darnia pora :)

Uogienė išvirta, išragauta, tad tikrai galiu pasakyti, kad mėlynės su persikais labai skaniai dera ir mano tikslas - skani mėlynių uogienė - pasiektas :) Uogienė gavosi standi, pirmiausia, aišku, jaučiasi mėlynių kvapas, o paragavus "ateina" persikai ir labai švelnus cinamono prieskonis... Visa šeimyna (na, išskyrus sesę, kuri uogienės dar neragavo), ją labai teigiamai įvertino ir tik ieško, ką čia su ja suvalgyti :) O aš tiesiog laiminga... :)

Mėlynių uogienė su persikais ir cinamonu

2 kg mėlynių

1 kg persikų

2 kg cukraus

3 cinamono lazdelės

2 stiklinės vandens

Išvalytas ir perrinktas mėlynes, storokomis skiltelėmis pjaustytus persikus, cukrų, cinamoną ir vandenį supyliau į puodą ir užviriau.

Uogienę ant silpnos ugnies vis pamaišydama viriau 20 min. Palikau pastovėti per naktį, tada vėl viriau kokių 20 - 30 min, kol ji pradėjo tirštėti.

Išgriebiau cinamono lazdeles.

Verdančią uogienę supilsčiau į švarius karštus stiklainiukus ir sandariai uždariau.

Skanaus!

P.s. dar, kilo tokia mintis, kad šita uogienė labai faina kalėdinė dovana būtų visokiem Karlsono giminaičiam ir tiem, kas tiesiog vertina tokius dalykus kaip naminis maistas :)) Žinau, kad keistai skamba čia vasarą apie Kalėdas, bet čia ne dėl perkaitimo tokios mintys tikrai... :) Man nepavyko nuo savo stiklainiukų kai kurių etikečių gražiai nulupti ir klijų nuplauti, tai aš juos sugalvojau apklijuoti dovanų popieriumi, tokias kaip naujas etiketes padaryti, ir kaip tik kalėdinio likučiai po ranka papuolė :) Tai va ir pažiūrėjau, kad labai gražiai atrodo net patys paprasčiausi stiklainėliai taip patobulinti...

P.p.s. džiaugiamės toliau vasara.... čia man pačiai labai netikėtai tos Kalėdos tokiu metu prisiminė :)

Šaltanosiai

Šitas savaitgalis buvo mėlynas mėlynas..... Netikėtai atsirado kibiriukas mėlynių, tai vien su jom viską ir gaminau. Penktadienį kepiau keksiukus su mėlynėmis ir baltuoju šokoladu, bet jie, nors ir buvo skanūs, mano manymu, tikrai negalėjo lygiuotis į kitus keptus keksiukus, todėl čia jų nepamatysite. Sorry... Tiesiog noriu čia dėti tuos patiekalus, kurie man labai patinka ir yra 100 proc. vykę. Antras dublis su mėlynėm buvo šaltanosiai ir mėlynių ir persikų uogienė. Šitie tikrai sėkmingi, todėl apie juos papasakosiu.
Nežinau, ar reikia pasakoti, kas yra šaltanosiai? Mūsų namuose tai vienas iš "klasikinių" patiekalų, kuriuos gaminam nuo senų laikų. Tai lyg koldūnai su mėlynių įdaru. Šaltanosiais juos vadina, man atrodo, dėl to, kad išvirę jie kiek pamėlynuoja. Be to, kai kas labiau mėgsta juos valgyti šaltus, kaip desertą, tačiau šiaip jie puikiai tinka ir kaip pagrindinis pietų patiekalas! Ypač karštą vasaros dieną, kai nesinori jokių rimtų sunkių patiekalų. Jei ir jus kamuoja mėlynės ir norėtumėte saldžių pietų ar tiesiog mėlyninio deserto, receptas štai čia:

Šaltanosiai

Tešlai:

1 stiklinė šalto virinto vandens

4 stiklinės miltų (3 stiklines miltų drąsiai pilam iš pat pradžių, o likusius beriam po truputį, vis minkydami tešlą, kol gauname tokią, kuri jau gerai išminkyta, nelimpa prie rankų)

1 kiaušinis

2 v.š. cukraus

žiupsnelis druskos

Įdarui:

stiklinė mėlynių

2 v.š. cukraus

Miltų tešlos kočiojimui

Cukraus išvirtiems šaltanosiams pabarstyti, kad nesuliptų

Iš miltų, vandens, kiaušinio, cukraus ir žiupsnelio druskos užminkome tešlą. Ji turi nelipti prie rankų, bet ir nebūti per kieta, gerai kočiotis.

Ant gausiai miltais pabarstyto paviršiaus iš tešlos kočiojame kelių milimetrų storio lakštą.

Iš jo išspaudžiame apskritimus - arba specialia formele koldūnams, arba tiesiog nemažu puodeliu. Į šio apskritimo vidurį dedame po maždaug pusę šaukštelio mėlynių, sumaišytų su cukrumi. Perlenkiame apskritimą pusiau ir tvirtai užspaudžiame kraštelius, kad neišbėgtų įdaras. Dedame ant gausiai miltais pabarstytos lentelės ar lėkštės.

Iki virimo šaltanosius reikėtų laikyti šaldytuve, kad nesuminkštėtų.

Užverdame vandenį, įberiame į jį žiupsnelį druskos. Vandeniui vėl užvirus dedame šaltanosius ir verdame juos apie 5 min.

Išėmę dedame į lėkštę ir kiekvieną šaltanosių sluoksnį apibarstome cukrumi, kad jie nesuliptų.

Skanaus!

Ananasų punšas karštai vasaros dienai

Dar prieš kelias valandas, iki prasidedant lietui, tik apie jį ir svajojau... Šaltą, saldų, kvepiantį anasais ir cinamonu... Kai tik kitą kartą vėl išlįs saulė ir ims visu pajėgumu kepinti, siūlau skubiai kreiptis į savo šaldytuvą ir per kelias minutes susimaišyti štai tokį punšą. Tada jis itin rekomenduotinas, bet labai tinka ir bet kurią vasaros dieną netgi pavyzdžiui vietoj pusryčių ar vakarienės!

Ananasų punšas

1 skardinė kondensuoto pieno be cukraus
1 litras ananasų sulčių (kuo natūralesnės ir tikresnės, tuo geriau...)
Ant peilio galo tarkuoto muskato riešuto
1/4 - 1/2 a.š. cinamono

Kondesnuotą pieną ir ananasų sultis labai gerai išmaišome, įberiame muskato riešuto, cinamono.
Gerai atšaldome ir geriame! Su ledukais arba be jų.

Mamma mia kaip skanu.....

O šį punšą išskaičiau nuostabioje knygoje "70 Caribean Recipes" (taip taip.. vėl nauja...), į kurią dabar esu negrįžtamai įsitraukusi :)

Citrininis manų pyragas

Labai skanus, purus ir drėgnas pyragas! Be to, jis labai tinkamas dideliem karščiam - gamindami nedaug laiko sugaišite virtuvėje, o ryškus citrinų skonis gaivina.

115 g ištirpinto sviesto
3/4 stiklinės cukraus
Nutarkuota vienos citrinos žievelė
4 kiaušiniai
1 stiklinė manų
2 a.š. kepimo miltelių
1 stiklinė migdolų pudros
0,5 stiklinės smulkintų migdolų (aš blenderiu susmulkinu 1,5 st. migdolų taip, kad dalis jau būtų susimalę iki miltų, o dalis dar likę stambesniais gabalėliais ir pilu į pyragą)
1 stiklinė razinų
170 g natūralaus jogurto

Sirupui
0,5 stiklinės cukraus
2 citrinų sultys
0,5 stiklinės vandens
2 v.š. medaus

Mikseriu gerai išplakame cukrų, sviestą ir citrinos žievelę.
Įmušame kiaušinius ir išplakame.
Suberiame manų kruopas, sumaišytas su kepimo milteliais, migdolus, razinas, supilame jogurtą ir viską gerai išmaišome šaukštu. Tešlą reikia tikrai gerai ir tolygiai išmaišyti, kad neliktų manų gumulėlių, nes iškepę jie liks sausi.
Supilame tešlą į sviestu pateptą 20 cm skersmens kepimo formą nuimamais šonais.
Kepame pyragą 35-45 min iki 180°C įkaitintoje orkaitėje, kol parunda pyrago viršus.

Išmaišome visus sirupui skirtus ingredientus ir vis pamaišydami kaitiname ant lėtos ugnies, kol ištirpsta cukrus (plius dar kelias minutes).
Sirupą šiek tiek atvėsiname ir juo sulaistome pyragą. Supilti reikia visą sirupą. Jei jis pradeda lėčiau gertis į pyragą, subadome pyrago viršų šakute.

Skanaus!

Receptas iš "Viduržemio jūros regiono patiekalų", tik sirupo skonį aš darau (ir čia pateikiu) švelnesnį.

Čerkesų vištiena

Mano žinios apie čerkesus apsiribojo tuo, kad tai viena iš Kaukazo tautų, gyvenanti šiaurinėje šio regiono dalyje, dabartinės Rusijos sudėtyje. Nedaug, sakyčiau, todėl savo egiptietiškų patiekalų knygelėje pamačiusi "čerkesų vištieną", nustebau, ką gi ji galėtų veikti šios knygos puslapiuose.

Paieškojusi internete radau leidinuką, pristatantį čerkesų virtuvę ir tradicinius jų patiekalų receptus. Čerkesų virtuvės patiekalai panašūs į kitų Kaukazo šalių valgius - naudojama daug česnako, saldžiosios ir aitriosios paprikos, kalendros, petražolių, krapų ir kt. prieskonių. Kadangi dauguma čerkesų išpažįsta islamą, mėsos patiekalai ruošiami iš avienos ar jautienos, taip pat valgoma paukštiena, daug daržovių, pupelių, miltinių patiekalų. Įdomu tai, kad "čerkesiška vištiena" pačių čerkesų jau nebegaminamas patiekalas... Tai gal dėl to dideles čerkesų diasporas glaudžiančios Artimųjų Rytų šalys - Turkija, Sirija, Izraelis ir kt. - priglaudžia šį receptą savo nacionalinių virtuvių kulinarinėse knygose? :) Beje, panašiai ruošiamą vištieną mačiau ir gruziniškų patiekalų knygoje; gaminimo principas iš esmės toks pats, tačiau skiriasi naudojami prieskoniai.

Savąją čerkesišką vištieną gaminau taip (tiesa, kitą kartą padažo normą dvigubinsiu):

Čerkesų vištiena

Vienos vištos krūtinėlė

1 svogūnas

1 saliero stiebas (lapkotis)

1 morka

pundelis petražolių

pora gelsvės lapelių

po 2 juodųjų ir kvapiųjų pipirų grūdelius

4 gvazdikėliai

Druskos

Padažui:

5o g graikiškų riešutų

2 česnako skiltelės

1 batono riekelė

2 a. š. džiovintos aitriosios paprikos

pundelis petražolių

50 ml sultinio, kuriame virė vištiena

2 v. š. aliejaus

Užverdame vandenį su prieskoniais, dedame į jį vištos krūtinėlę ir verdame, kol išverda ir suminkštėja - t.y., apie valandą.

Išvirusią vištieną išimame iš sultinio, atvėsiname.

Nuimame odą, mėsą atskiriame nuo kaulų ir supjaustome gabalėliais.

Blenderiu sutriname visus padažui skirtus ingredientus iki vientisos, tyrės konsistencijos masės.

Į padažą įmaišome aliejų.

Supilame padažą ant mėsos ir gerai išmaišome. Paliekame keletui valandų pastovėti, kol persigeria skoniai ir tiekiame šaltą - su rytietiška duona, daržovėmis.

Skanaus!

Vanilinė braškių uogienė

Iš paskutinių sezono braškių dar spėjau išvirti uogienės! Aš mėgstu tokią, kurioje braškės kietos, išlaikiusios savo formą ir jų galima atsikąsti, todėl prieš virdama uogienę palaikiau braškes parą užpylusi cukrumi. Kadangi dėjau jo mažiau nei braškių, tai nesigavo man mano svajonių uogienė, bet visgi braškės neprarado formos ir neištižo, kas mane labai nudžiugino (o gal kai uogos pastovės tai dar labiau sukietės...? ) :)

Vanilinė braškių uogienė

2 kg braškių
1,6 kg cukraus
0,5 vanilės ankšties

Nuvalytas braškes užpilame cukrumi ir paliekame pernakt ar visai parai pastovėti, kol išsiskiria sultys ir pasidaro sirupas.

Išskobiam vanilės ankšties sėklytes ir suberiame jas į braškes, taip pat įmetame ir pačią ankštį.

Braškes pamaišydami mediniu šaukštu verdame ant silpnos ugnies 15 min. Ataušiname, tada vėl 15 min paverdame.

Išimame vanilės ankštį.

Uogienę išpilstome į švarius karštus stiklainius ir sandariai uždarome.

Skanaus!

Mano "kastinys"

Kadangi mano blog'e ne vien išmintis skleidžiama, kaip kažką pasigaminti, bet ir pasakojama, kas man nutiko virtuvėje, tai papasakosiu ir apie savo kastinį, tiksliau bandymus jį pasigaminti. Pirmą kartą jo paragavau "Bernelių užeigoj" iš smalsumo. Tiesiog niekada nebuvau ragavus ir net nežinojau, kas tiksliai tas kastinys yra. Bet kai paragavau, tai totaliai įsimylėjau. Patiekė kastinį su šviežiomis bulvėmis ir kopūstų salotomis. Tobula.. buvo tiesiog tobula :) Daugiau "Bernelių užeiga" mano kelyje nepasitaikė, tai nusprendžiau pati pasigaminti ir kitus pavaišinti. Receptą susiradau žurnale "Virtuvė" - kaip tik buvo straipsniukas apie retesnius lietuvių valgius - ir ėmiausi darbo: įdėjau sviesto, išsukau jį iki purumo, tada grietinę, ją irgi iki vientisos ir purios konsistencijos ir pabaigoje įdėjau ištrintos varškės bei prieskonių. Varškė nėra tipiškas kastinio ingredientas, bet viename iš receptų jos siūlė dėti, tai aš ir pabandžiau. Gavosi tikrai skaniai, ar labai skyrėsi nuo "Bernelių užeigos" neprisiminiau, nes ten valgiau baisiai jau seniai :) Bet vieną dieną atsiverčiu J. Uginčienės receptų knygoj skyriuką apie kastinius ir matau, kad "kastinį pavyksta išsukti ne kiekvienai jaunai šeimininkei - svarbu ne per mažai išsukti, bet ir ne per daug.." ar kažką panašaus... Pradėjau skaityti toliau - o ten, apie tai, kaip kastinius reikia kokias 4-5 valandas ant dubens su karštu vandeniu sukti, kaip grietinę (o,5 litro) po šaukštą dėti, kol iki purios masės išplaki, kol sustandėja taip, kad galima peiliu pjauti., bet kad sviestu nevirstų.. Man kažkaip iki šiol maksimum vienai valandai kantrybės užtekdavo, purią masę gaudavau, šaldytuve palaikius pastingdavo, bet peiliu tai tikrai nepjaunama ji... Taigi su giliu liūdesiu turiu pripažinti, kad kastinio man kaip tikrai jaunai šeimininkei nepavyksta pagaminti ir pagaliau aš net nesuprantu, kaip jis iš tikrųjų turi atrodyti :( Bet pasigaminti tikrą kastinį žiauriai norėčiau... Internete prisiskaičiau įvairiausių istorijų - ir kad jį tikrai tik 5 valandas paskyrus ir rankas visai atmušus pasigaminti galima, ir kad jis kuo puikiausiai mikseriu susiplaka, svarbu tik kambario temperatūros produktus sudėti, ir kad jį tik mamos, močiutės ar anytos gerai pagamina :)). Dar nežinau, kurio iš šių variantų imsiuos, bet tikrai tikrai gaminsiu tikrą kastinį, na, bent pabandysiu... O gal kas moka tą tikrąjį kastinį išgauti ir gali patarimais pasidalinti? :) Mikserį imti ar šaukštu sukti? Į ką dar būtinai atkreipti dėmesį, kad pagaliau pasigaminčiau aš tą kastinį..? Už patarimus būč baisiai dėkinga :)

O kol kas papasakosiu, kaip aš savo "kastinį" dariau.

Mano 'kastinys" ir kopūstų salotos

Kastiniui:

60 g sviesto

350 g grietinės (riebios)

150 g varškės

1 a.š. druskos

2 a.š. kmynų

ryšelis šviežių krapų, smulkiai supjaustytų

Kopūstų salotoms:

1 maža kopūsto galva

1 morka

1 mažas svogūnas

1 a.š. druskos

2 a.š. cukraus

2 a.š. kmynų

Šviežių virtų bulvių, apibarstytų smulkintais krapais

Kastinį darau iš kambario temperatūros produktų, moliniame dubenyje, mediniu šaukštu.

Pirmiausia išsuku sviestą iki purumo.

Tada po truputį - t.y., šaukštą ar du - dedu grietinę ir suku su sviestu, kol gaunu vientisą, purią masę, be jokių "gumuliukų". Ir taip toliau dedu po truputį grietinę, kol ją visą įsuku iki reikiamos konsistencijos (mano supratimu :) ).

Atskirame dubenyje ištrinu varškę.

Įmaišau ją į sviesto ir grietinės masę, vėl suku, kol gaunu vientisą masę.

Suberiu prieskonius, išmaišau ir pastatau į šaldytuvą, kad atvėstų.

Salotoms rėžiukais supjaustau kopūstą. Morką sutarkuoju šiaudeliais. Svogūną supjaustau labai smulkiai.

Sudėjusi viską į dubenį, supilu likusius ingredientus ir rankomis maišau paminkydama, kad daržovės išleistų savo sultis, o cukrus, druska ir kmynai tolygiai įsimaišytų.

Valgome kastinį su šviežiomis virtomis bulvėmis ir kopūstų salotomis.

Labai skanus, vasarinis patiekalas!

Apie Gruziją, "Georgian Cuisine" ir baklažanus su riešutais

Prieš keletą savaičių lankiausi Gruzijoje; tai buvo mano pirma kelionė į šią šalį, bet, tikiu, ne paskutinė, nes Gruzijoje tiesiog įsimylėjau viską: ir gamtą, ir architektūrą, ir žmonių temperamentą, ir, žinoma... maistą! Kaskart valgydama negalėdavau patikėti, kad viskas, absoliučiai viskas, ką ragauju, gali būti taip skanu! O prisiragavome tikrai daug.. Gruzijoje tiesiog klesti maisto kultūra – bent jau Tbilisyje, kuriame ir praleidau daugiausia laiko, labai daug restoranų, kavinių, barų, skaniai atrodo net gatvės kioskeliuose pardavinėjami pyragėliai ir duonos, o turguje įsigijau skanių naminių padažų ir saldumynų.

Tbilisio senamiesčio gatvelė

Apie vaisius ir uogas nieko nepasakosiu, nes patys, ko gero, įsivaizduojate, kokie jie auga tokiame saulėtame krašte... O prieskonių maišai...Hmm...mažytės jų kopijos nugulė ir mano lagamine, tik šviežias žoleles, kurių Gruzijoje tokia įvairovė, teko skaudama širdimi palikti ant prekystalių.. Priglaudžiau tik du kuokštelius – truputį peletrūno, kuris jau buvo paruoštas džiovinimui, ir kažkokių anksčiau nematytų, nuostabiai kvepiančių baklažano spalvos lapelių.. Jie irgi jau sudžiovinti, guli ir laukia savo eilės prieskonių lentynoje.
Visi, kas viešėjo Gruzijoje, manau, patyrė, kad gruzinai labai svetingi žmonės, primygtinai norintys pavaišinti savo svečią ir tiesiog nepriimantys žodžio „ne“. Po kelių nesėkmingų bandymų kažko atsisakyti, pradėjome juokauti, kad šioje šalyje nėra žodžio „ne“ ir tiesiog metėme atsisakinėti. O jau kai vaišina, ar tiesiog susėda valgyti, tai stalus nukloja keliais aukštais (t.y., lėkštė ant lėkštės :) ). Šito, tiesa, savom akim neteko regėti, bet pasakojimais patikėjom, kai tiesiog vakarienei ar pietum ragaudavom bent kokių 5 patiekalų... Pasakyti, kas man labiausiai patiko, negalėčiau, visiškai remiama prie sienos apsistočiau ties patiekalų grupėmis: duona (čia įtraukiam ne vien tikrą, kvapnią, dar šiltą baltą duoną, bet ir chačapurius...visus... beigi pyragėlius – tiek saldžius, tiek su "rimtais" įdarais – pvz., bulvėmis), daržovės (baklažanai, morkos...hm...įdarytų morkų receptą iškasiu iš kur nors, jei ne – teks pačiai sugalvoti), riešutai (nes graikiškus riešutus valgo beveik su viskuo, taigi taip neoficialiai galiu įtraukti ir kitus širdį užkariavusius patiekalus :) ).

Megreliškas chačapuris ir baltas gruziniškas vynas Tsinandali

Adžarijos chačapuris

Kinkaliai - panašu į koldūnus, įdaryti mėsa, bulvėmis, sūriu ar grybais

Kadangi gruziniški patiekalai man taip labai patiko, tai ketinu juos aktyviai praktikuoti ir namuose. Tam net parsivežiau gruziniškų patiekalų knygelę „Georgian Cuisine“ (aut. Tamar Lomidze).

Georgian Cuisine (aut. T. Lomidze) viršelis

Tiesa, ji, ko gero, tebus idėjų šaltinis, o ne receptų... Knygoje teigiama, kad tai – populiarios gruzinų kulinarinės knygos vertimas, kuriame pateikiami „labai praktiški patarimai, kaip paruošti patiekalą ir išvardinti reikiami produktai“. Visgi bent jau angliškame jos vertime tikrai ne visi patarimai „labai praktiški“, o, sakyčiau, labai daug kur apeliuojama į „virėjo“ nuovoką, ką kiek virti, kepti, kokiomis proporcijomis dėti ingredientus. Taigi knyga tikrai ne visiškam virtuvės pradinukui. Yra nemažai receptų, kuriuose vos ne pusės ingredientų reikia dėti „to taste“... Be to, tokie žodžiai kaip boil, cook, fry, bake, prepare vartojami kaip sinonimai, todėl kartais, nemačius to patiekalo „gyvai“ tikrai sunku suprasti, "tai ką, su juo daryti." Nuotraukų knygoje vos kelios, tad autorių patarimai „try to make it nicely“ skamba labai jau aptakiai :)

"Georgian Cuisine" receptai suskirstyti į keletą grupių - šaltus patiekalus, žuvį, mėsą, paukštieną, daržovių valgius, saldumynus ir t.t.

Kai kuriuose receptuose, aprašant gaminimo eigą, staiga išdygsta anksčiau neminėti ingredientai. Kalbu tikrai ne apie druską ar aliejų kepimui, bet apie kur kas esmingesnius, kaip pvz., 400 g pomidorų :) Be to, gruzinų virtuvės visiškai nepažįstančiam žmogui, toks ingredientas kaip, tarkim, „žalumynai“ ar „sausi prieskoniai“ tikrai neturėtų pridėti aiškumo, nes knygoje, deja, nėra įvado apie gruzinų virtuvės bruožus ir būdingus ingredientus – tik keli migloti bendro pobūdžio sakiniai apie nacionalinę virtuvę... Turbūt galvojat, kam aš išvis tą knygą pirkau, kad dabar taip skundžiuos.. :) O gi tam, kad geresnės, nebuvo, ir knyga, nepaisant savo trūkumų, bent kiek ragavusiam gruziniškos virtuvės ir įgijusiam šiek tiek virtuvinės intuicijos, tikrai praverčia! Manau, ji man bus ne mažiau miela nei turkiškų patiekalų knygelė.
Įkvėpta šios kulinarinės knygos ir prisiminimų iš Gruzijos, jau kepiau grietinėje marinuotą viščiuką su Svanetijos druska (to taste, žinoma), raudonajame vyne marinavau šašlyką – įvairius gruziniškus prieskonius žerdama tol, kol marinatas pradėjo maloniai kvepėti, gaminau žalią adžiką, o vieną vakarą vaišinau šeimyną mirtinai skaniais baklažanais su riešutų įdaru, kurių receptuką nupasakosiu ir jums. Mano knygelėje ir vėl daugiausia buvo siūloma pasikliauti intuicija ir savo skoniu, todėl receptas improvizuotas beieškant to tikro gruziniško skonio ar bent kažko labai panašaus.

Baklažanai su riešutų įdaru

1 baklažanas
100 g graikiškų riešutų (aš naudojau karijų riešutus, dar vad. pekano, kurie yra graikiškų riešutų giminaičiai, tik šiek tiek švelnesnio skonio)
1 nedidelį svogūną
2 skilteles česnako
ryšelį petražolių
keletą šviežių baziliko lapelių
½ a.š. maltos džiovintos kalendros (jei turite, naudokite šviežius lapelius)
žiupsnelį šafrano
maltų juodųjų pipirų – pagal skonį :)
1 v.š. baltojo vyno acto
Druskos – baklažanams pabarstyti
2 v.š. aliejaus – baklažanams ir įdarui apkepti

Baklažaną supjaustome maždaug 1 cm storio riekelėmis, apibarstome jas druska ir paliekame kokių 20 min pastovėti.
Nubraukiame druską nuo baklažanų, juos perplauname šaltu vandeniu, nusausiname.
Keptuvėje gerai įkaitiname aliejų ir apkepame baklažano riekeles, kol jos suminkštėja. Aš kepu ant tefloninės keptuvės, todėl pilu nedaug aliejaus. Tik sudėti baklažanai jį iškart sugeria, tačiau daugiau riebalų nepilu – leidžiu jiems keptis ant „sausos“ keptuvės ir sugertų riebalų, vis vartydama riekeles, kad keptų tolygiai ir paspausdama jas, kad aliejus ir vėl išbėgtų ant keptuvės. Todėl baklažanai nepermirksta aliejuje.

Riešutus susmulkiname blenderiu ar sukapojame peiliu, arba kočėlu, sudėjus juos į celofaninį maišelį.
Svogūnus, česnako skilteles ir žalumynus susmulkiname blenderiu, kol gauname vientisą masę. Jei neturite blenderio, tiesiog susmulkinkite viską kuo smulkiau peiliu.
Į šią masę įmaišome sausus prieskonius ir gerai išmaišome.
Keptuvėje, kurioje kepė baklažanai, vėl įkaitiname šiek tiek aliejaus ir pakepame svogūnų-česnako-žalumynų masę porą minučių. Supilame riešutus ir dar kiek pakepame maišydami, kol riešutai gerai išsimaišo su prieskoniais. Įpilame keletą šaukštų virinto vandens ir actą, kad masė gautųsi kiek skystesnė ir pakaitiname dar keletą minučių.

Imame baklažanų riekeles, ant jų dedame 1-2 šaukštelius riešutų masės, tada dar vieną baklažano riekelę, vėl riešutų masės ir t.t. – t.y., darote, kokio norite aukščio baklažanų bokštelius.

Tiekiame šaltus su labai skania balta duona.

Skanaus!