Kalėdų mugės stebuklai

Artėjančias šv. Kalėdas man kasmet primena Vilniaus Rotušėje rengiama Kalėdų labdaros mugė, kurią aplankyti mums su brangiausiuoju jau tapo tradicija. Šiemet, tiesa, tradiciją teko puoselėti vienai, nes mano antra pusė vis dar išvykusi, bet nebūčiau tos mugės praleidusi nė už ką! Kasmet parsinešu iš ten naminių sausainių, Lietuvoje įprastai neparduodamų skanėstų, o kartais pavyksta papildyti ir Kalėdų senelio maišą. Šiemet mugė pasitiko kaip visada sausakimšomis Rotušės salėmis, senuku rūbininku, vis kartojančiu, kad jau, ko gero, supainiojo paltus, didžiule kalėdine egle ant antrojo aukšto laiptų ir daugybe laimingų veidų, geriančių kalėdinę nuotaiką.

Pirmoji mano stotelė, aišku, sausainiai. Vokiškus išsirinkau dar pirmame aukšte. Antrame apsukusi keletą ratų, kol įsiliejau į minią, prinešančią prie kiekvieno stalelio, įsigijau kristaliniu cukrumi apibarstytų daniškų sausainių ir naminio prancūziško rillette. Maniau, tuo mano pirkiniai ir pasibaigs, bet besileidžiant laiptais žemyn akį patraukė „Įvairių šalių receptų puodynė“. Tai Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos parengtas receptų rinkinys, kuriame savo mėgstamiausiais nacionalinių ar tiesiog firminių šeimos patiekalų receptais dalinasi Lietuvoje gyvenančios užsieniečių šeimos. Šioje elektroninėje knygelėje per 150 patiekalų iš daugiau nei 20 šalių virtuvių. Visi receptai išbandyti, o iliustravo juos Vilniaus tarptautinių mokyklų moksleiviai. Knygos struktūra labai aiški – receptus galima rasti arba pagal šalį, arba patiekalų grupę. Teisiog lobis, kurį jau pirmąjį vakarą perskaičiau nuo A iki Z svajodama, kurios šalies kalėdinį patiekalą gaminti per šias šventes (gal vengrišką vyno sriubą, o gal švedišką kalėdinį patiekalą...), dėliodama planus, kokio patiekalo pirmiausia norėsiu paragauti iš Azerbaidžano, Estijos, Suomijos, Čekijos, ar jau pažįstamų Prancūzijos, Airijos, Italijos virtuvių. Knygelė išleista įdėjus tikrai daug darbo, nuoširdumo ir pastangų, o visas už ją gautas lėšas organizacija skirs savo labdaros projektams finansuoti. Stebuklų būna!

P.S. organizacinis pranešimas. Akylieji turbūt pastebėjo, kad iš tinklaraščio dingo nuorodos į ankstesnius receptus ir “žvaigždutės”, kuriomis galėdavote reikšti savo džiaugsmą ar liūdesį dėl receptų. Taip nutiko, nes pastaruoju metu tinklaraštyje pasirodydavo reklaminių nuorodų. Kadangi šis tinklaraštis ne komercinis, o tik mano pomėgis ir laisvalaikis, teko su “žvaigždutėmis” atsisveikinti.

Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutėliais pagal G. Geary

Kas skaito šį tinklaraštį, jau žino mano aistrą kulinarinėms knygoms... O pastaruoju metu ji itin paūmėjo, praturtindama mano knygų lentyną vos ne kita tiek knygų, kiek jų turėjau iki šiol. Nors ne visas jas pirkau pati - dalį gavau dovanų ar lauktuvių -  visgi šiuo metu "užsikodavau" nuo naujų knygų - nebevaikštau į knygynus (net pavartyti "kitų" knygų, nes ši ekspedicija - sąmoningai ar ne - vis tiek baigdavosi kulinarianiam skyrelyje), pamiršau, kad egzistuoja http://www.bookdepository.com/, o amazon'as gi vis tiek į Lietuvą nesiunčia, ane..? Na jei ir siunčia, tai už žvėrišką kainą, o tokia cherry picker'ė kaip aš tokiems sandoriams sako "ne".  Taigi kol būsiu sėkmingai "užsikodavusi", turėsiu daugiau laiko savo turimų knygų skaitymui, jų receptų bandymui ir savo įspūdžių pasakojimui!

Viena iš naujausių mano knygų lentynos gyventojų - George Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Pamačiusi ją, tiesiog negalėjau nurimti. Tiesa, knygų apie sūrio pyragus - geriausių receptų, biblijų ir t.t. - yra nemažai, bet aš žūtbūt įsinorėjau šitos, nes apie ją radau vien gerus skaitytojų atsiliepimus, o dabar ir pati galiu patvirtinti - knyga tikrai nenusivyliau ir labai džiaugiuosi turėdama ją savo lentynoje!

G.Geary "125 Best Cheesecake Recipes". Knygos autorių nuotrauka

Ši knyga yra ne apie tai, kaip pagaminti sūrio pyragą, o apie tai, kaip jį pagaminti labai gerai. G. Geary - yra išleidęs ir kitų receptų knygų, bet sūrpyragiai, matyt, jo stipriausias arkliukas, kad būtent juos pasirinko savo pirmajai knygai.

Pirmuosiuose knygos puslapiuose aprašoma viskas, ką reikia turėti, žinoti ir daryti, norint iškepti geriausią sūrio pyragą: aptariami virtuvės rakandai, kurių reikėtų, tobulybei pasiekti; sūrio pyraguose naudojami ingredientai, įskaitant ir, ko gero, visų naudojamų sūrių aprašymus; svarbiausi technologiniai žingsniai ir atsakymai į dažniausiai kepėjams kylančius klausimus.

Man labai patinka tai, kad receptuose visi kiekiai nurodyti ir puodeliais, ir mililitrais, tad kiekvienas gali pasirinkti sau suprantamus ir įprastus matavimo vienetus, nes mane, pavyzdžiui, puodeliai (237 ml ar kiek ten..?) truputį nervina :) Dar vienas pliusas - aiški knygos struktūra. Visi receptai suskaidyti į 11 tipų/skyrių - pvz., šviežių vaisių, šokoladiniai, nekepti, nesaldūs, šventiniai sūrpyragiai - plius yra skyrelis apie padažus ir minėta "pagrindų" dalis. Be to, knygoje labai gera abėcėlinė rodyklė - joje receptą galima susirasti tiek pagal sūrio rūšį, tiek pagal kitus ingredientus. Iš minusų galėčiau paminėti nebent tai, kad knygoje tikrai nedaug fotografijų. Man šiaip iliustracijos tikrai nėra esminis dalykas, bet šitoje jų tikrai galėtų būti daugiau: iliustruoti tik 17 iš 125 receptų. Tiesa, tuos, kuriems knygose be iliustracijų kyla įtarimų, kad sudėti receptai, kurie nebuvo išbandyti (dėl to ir nebuvo, ką fotografuoti...), galiu nuraminti, kad taip tikrai nėra... Kiekvienas receptas kurtas ir tobulintas, kol sulaukė aukščiausio įvertinimo, o nuotraukų pagailėta, manau, siekiant išlaikyti "protingą" knygos kainą.

Tai tiek pastebėjimų apie knygą, o dabar - apie pyragą! Pirmiausia nusprendžiau kepti itališką sūrio pyragą su pekano riešutų krepšeliu, nes dar nėkart nedariau jokio pyrago su riešutiniu krepšiuku, be to, namuose turėjau ricotta'os, kurią G. Geary siūlė naudoti šiame recepte. Daugelyje kitų receptų siūloma naudoti philadelphia'ą ar maišyti porą sūrio rūšių. Pyragu likome labai patenkinti: jis buvo labai švelnaus skonio, tobulai kreminės konsistencijos, krepšelis buvo standus ir nebyrėjo, nors man keistai atrodė, kad krepšelį reikėjo daryti tik iš riešutų, be jokio sviesto. Pyrago skonį įvertinome 10 balų, o išvaizdą - 9.  Mano keptas pyragas neteko vieno balo, nes aš, nors ir perskaičiau ir įsikaliau į galvą visus G.Geary tobulo sūrpyragio "įsakymus", vieno esminių per savo žioplumą neįvykdžiau. Gaminant sūrpyragį, visus ingredientus reikia dėti kambario temperatūros, o aš per vėlai iš šaldytuvo ištraukiau kiaušinius... Todėl pyrago viršus man šiek tiek sutrūko. Kad jums nenutiktų taip kaip man beigi kitos nesėkmės, surašau tai, kas, man pasirodė svarbiausia kepant sūrio pyragą:

• 
  
  visi ingredientai turi būti kambario temperatūros;
• 
  
  kiaušinius į masę dedame po vieną; įdėjus vieną kiaušinį gerai išplakame masę ir tik tada dedame kitą kiaušinį;
• 
  
  sūrpyragio masę reikia labai kruopščiai išplakti mikseriu, kad neliktų jokių gumulėlių, gautume kremo konsistencijos masę (Geary paliepimu viską tikrai plakiau ne mažiau kaip po 3 min - man tai tikrai atrodė visa amžinybė!! Niekada nieko taip ilgai neplakdavau...);
• 
  
  sūrio pyrago negalima perkepti - iškepus pyragui, jo vidurys neturi būti kietas. Jei kietas - perkepėte;
• 
  
  pyragą geriausia kepti iš vakaro. Pagal Geary, sūrpyragį reikia laikyti šaldytuve bent 6 val. mano patirtis tai patvirtina: saviškį prakrapščiau šiek tiek anksčiau - buvo skanu, bet pastovėjus per naktį.... nu, paragausit patys ;)
• 
  
  naudoti normalaus riebumo sūrį, o ne sumažinto. Geary knygoje yra receptų su sumažinot riebumo sūriais, bet į jų sudėtį įeina kitų ingredientų, sureguliuojančių pyrago riebumą, todėl pyragas sklandžiai pavyksta, o tiesiog sukeitus sūrius rezultatas negarantuojamas :);
• 
  
  pagal G. Geary - iki kepio pyrago pagrindui tinkamiausia vieta - šaldytuvas (t.y., ne orkaitė...bent kol kas nemačiau nė vieno jo recepto su iš anksto pakeptu sausaininiu krepšeliu).

Aptarus ir išpasakojus visa kas, įmanoma, pereiname prie recepto :)

Itališkas sūrio pyragas su pekano riešutų krepšeliu

Pagrindui/krepšeliui:

375 ml pekano riešutų

Sūrio masei:

750 g ricotta sūrio, nusunkto - bent valandą iki gaminimo ricotta'ą reikėtų palaikyti ant kiaurasamčio/marlės, kad nusisunktų skystis iš jos.

250 ml cukraus

50 ml miltų

4 kiaušiniai

vanilinio cukraus

cukraus pudros - papuošimui (aš dar papuošiau, kaip matote, uogomis - vasara visgi..)

Riešutus 10 min paskrudinau iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, atvėsinau ir blenderiu sutrupinau į stambokus gabaliukus - t.y., ne iki pudros/miltų, o tokių grūdelių.

Į 23 cm skersmes kepimo formą supyliau riešutus, paskirsčiau juos tolygiai, kiek paspaudžiau ant dugno.

Mikseriu vidutiniu (ar dideliu greičiu) plakiau ricotta'ą ir cukrų 3 min.

Sudėjau miltus ir vėl plakiau 3 min.

Po vieną sudėjau kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdama sūrio masę.

Supyliau sūrio masę ant smulkintų riešutų. Pyliau iš lėto, paskirstydama masę per visą kepimo formą, kad "neišplautų" man riešutų į paviršių (neišplovė :) ).

Kepiau valandą iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje, kol pyrago paviršius pagelto, o viduriukas vis dar buvo minkštas (čiut nepražiopsojau šito momento).

Ištrauktą pyragą vėsinau porą valandų, tada uždengiau plėvele ir įstačiau į šaldytuvą. Šaldyti reikėtų bent 6 valandas, bet labai gerai, jei gaunasi per naktį...

Prieš tiekiant pabarstome cukraus pudra.

Skanaus! 

Apie Gruziją, "Georgian Cuisine" ir baklažanus su riešutais

Prieš keletą savaičių lankiausi Gruzijoje; tai buvo mano pirma kelionė į šią šalį, bet, tikiu, ne paskutinė, nes Gruzijoje tiesiog įsimylėjau viską: ir gamtą, ir architektūrą, ir žmonių temperamentą, ir, žinoma... maistą! Kaskart valgydama negalėdavau patikėti, kad viskas, absoliučiai viskas, ką ragauju, gali būti taip skanu! O prisiragavome tikrai daug.. Gruzijoje tiesiog klesti maisto kultūra – bent jau Tbilisyje, kuriame ir praleidau daugiausia laiko, labai daug restoranų, kavinių, barų, skaniai atrodo net gatvės kioskeliuose pardavinėjami pyragėliai ir duonos, o turguje įsigijau skanių naminių padažų ir saldumynų.

Tbilisio senamiesčio gatvelė

Apie vaisius ir uogas nieko nepasakosiu, nes patys, ko gero, įsivaizduojate, kokie jie auga tokiame saulėtame krašte... O prieskonių maišai...Hmm...mažytės jų kopijos nugulė ir mano lagamine, tik šviežias žoleles, kurių Gruzijoje tokia įvairovė, teko skaudama širdimi palikti ant prekystalių.. Priglaudžiau tik du kuokštelius – truputį peletrūno, kuris jau buvo paruoštas džiovinimui, ir kažkokių anksčiau nematytų, nuostabiai kvepiančių baklažano spalvos lapelių.. Jie irgi jau sudžiovinti, guli ir laukia savo eilės prieskonių lentynoje.
Visi, kas viešėjo Gruzijoje, manau, patyrė, kad gruzinai labai svetingi žmonės, primygtinai norintys pavaišinti savo svečią ir tiesiog nepriimantys žodžio „ne“. Po kelių nesėkmingų bandymų kažko atsisakyti, pradėjome juokauti, kad šioje šalyje nėra žodžio „ne“ ir tiesiog metėme atsisakinėti. O jau kai vaišina, ar tiesiog susėda valgyti, tai stalus nukloja keliais aukštais (t.y., lėkštė ant lėkštės :) ). Šito, tiesa, savom akim neteko regėti, bet pasakojimais patikėjom, kai tiesiog vakarienei ar pietum ragaudavom bent kokių 5 patiekalų... Pasakyti, kas man labiausiai patiko, negalėčiau, visiškai remiama prie sienos apsistočiau ties patiekalų grupėmis: duona (čia įtraukiam ne vien tikrą, kvapnią, dar šiltą baltą duoną, bet ir chačapurius...visus... beigi pyragėlius – tiek saldžius, tiek su "rimtais" įdarais – pvz., bulvėmis), daržovės (baklažanai, morkos...hm...įdarytų morkų receptą iškasiu iš kur nors, jei ne – teks pačiai sugalvoti), riešutai (nes graikiškus riešutus valgo beveik su viskuo, taigi taip neoficialiai galiu įtraukti ir kitus širdį užkariavusius patiekalus :) ).

Megreliškas chačapuris ir baltas gruziniškas vynas Tsinandali

Adžarijos chačapuris

Kinkaliai - panašu į koldūnus, įdaryti mėsa, bulvėmis, sūriu ar grybais

Kadangi gruziniški patiekalai man taip labai patiko, tai ketinu juos aktyviai praktikuoti ir namuose. Tam net parsivežiau gruziniškų patiekalų knygelę „Georgian Cuisine“ (aut. Tamar Lomidze).

Georgian Cuisine (aut. T. Lomidze) viršelis

Tiesa, ji, ko gero, tebus idėjų šaltinis, o ne receptų... Knygoje teigiama, kad tai – populiarios gruzinų kulinarinės knygos vertimas, kuriame pateikiami „labai praktiški patarimai, kaip paruošti patiekalą ir išvardinti reikiami produktai“. Visgi bent jau angliškame jos vertime tikrai ne visi patarimai „labai praktiški“, o, sakyčiau, labai daug kur apeliuojama į „virėjo“ nuovoką, ką kiek virti, kepti, kokiomis proporcijomis dėti ingredientus. Taigi knyga tikrai ne visiškam virtuvės pradinukui. Yra nemažai receptų, kuriuose vos ne pusės ingredientų reikia dėti „to taste“... Be to, tokie žodžiai kaip boil, cook, fry, bake, prepare vartojami kaip sinonimai, todėl kartais, nemačius to patiekalo „gyvai“ tikrai sunku suprasti, "tai ką, su juo daryti." Nuotraukų knygoje vos kelios, tad autorių patarimai „try to make it nicely“ skamba labai jau aptakiai :)

"Georgian Cuisine" receptai suskirstyti į keletą grupių - šaltus patiekalus, žuvį, mėsą, paukštieną, daržovių valgius, saldumynus ir t.t.

Kai kuriuose receptuose, aprašant gaminimo eigą, staiga išdygsta anksčiau neminėti ingredientai. Kalbu tikrai ne apie druską ar aliejų kepimui, bet apie kur kas esmingesnius, kaip pvz., 400 g pomidorų :) Be to, gruzinų virtuvės visiškai nepažįstančiam žmogui, toks ingredientas kaip, tarkim, „žalumynai“ ar „sausi prieskoniai“ tikrai neturėtų pridėti aiškumo, nes knygoje, deja, nėra įvado apie gruzinų virtuvės bruožus ir būdingus ingredientus – tik keli migloti bendro pobūdžio sakiniai apie nacionalinę virtuvę... Turbūt galvojat, kam aš išvis tą knygą pirkau, kad dabar taip skundžiuos.. :) O gi tam, kad geresnės, nebuvo, ir knyga, nepaisant savo trūkumų, bent kiek ragavusiam gruziniškos virtuvės ir įgijusiam šiek tiek virtuvinės intuicijos, tikrai praverčia! Manau, ji man bus ne mažiau miela nei turkiškų patiekalų knygelė.
Įkvėpta šios kulinarinės knygos ir prisiminimų iš Gruzijos, jau kepiau grietinėje marinuotą viščiuką su Svanetijos druska (to taste, žinoma), raudonajame vyne marinavau šašlyką – įvairius gruziniškus prieskonius žerdama tol, kol marinatas pradėjo maloniai kvepėti, gaminau žalią adžiką, o vieną vakarą vaišinau šeimyną mirtinai skaniais baklažanais su riešutų įdaru, kurių receptuką nupasakosiu ir jums. Mano knygelėje ir vėl daugiausia buvo siūloma pasikliauti intuicija ir savo skoniu, todėl receptas improvizuotas beieškant to tikro gruziniško skonio ar bent kažko labai panašaus.

Baklažanai su riešutų įdaru

1 baklažanas
100 g graikiškų riešutų (aš naudojau karijų riešutus, dar vad. pekano, kurie yra graikiškų riešutų giminaičiai, tik šiek tiek švelnesnio skonio)
1 nedidelį svogūną
2 skilteles česnako
ryšelį petražolių
keletą šviežių baziliko lapelių
½ a.š. maltos džiovintos kalendros (jei turite, naudokite šviežius lapelius)
žiupsnelį šafrano
maltų juodųjų pipirų – pagal skonį :)
1 v.š. baltojo vyno acto
Druskos – baklažanams pabarstyti
2 v.š. aliejaus – baklažanams ir įdarui apkepti

Baklažaną supjaustome maždaug 1 cm storio riekelėmis, apibarstome jas druska ir paliekame kokių 20 min pastovėti.
Nubraukiame druską nuo baklažanų, juos perplauname šaltu vandeniu, nusausiname.
Keptuvėje gerai įkaitiname aliejų ir apkepame baklažano riekeles, kol jos suminkštėja. Aš kepu ant tefloninės keptuvės, todėl pilu nedaug aliejaus. Tik sudėti baklažanai jį iškart sugeria, tačiau daugiau riebalų nepilu – leidžiu jiems keptis ant „sausos“ keptuvės ir sugertų riebalų, vis vartydama riekeles, kad keptų tolygiai ir paspausdama jas, kad aliejus ir vėl išbėgtų ant keptuvės. Todėl baklažanai nepermirksta aliejuje.

Riešutus susmulkiname blenderiu ar sukapojame peiliu, arba kočėlu, sudėjus juos į celofaninį maišelį.
Svogūnus, česnako skilteles ir žalumynus susmulkiname blenderiu, kol gauname vientisą masę. Jei neturite blenderio, tiesiog susmulkinkite viską kuo smulkiau peiliu.
Į šią masę įmaišome sausus prieskonius ir gerai išmaišome.
Keptuvėje, kurioje kepė baklažanai, vėl įkaitiname šiek tiek aliejaus ir pakepame svogūnų-česnako-žalumynų masę porą minučių. Supilame riešutus ir dar kiek pakepame maišydami, kol riešutai gerai išsimaišo su prieskoniais. Įpilame keletą šaukštų virinto vandens ir actą, kad masė gautųsi kiek skystesnė ir pakaitiname dar keletą minučių.

Imame baklažanų riekeles, ant jų dedame 1-2 šaukštelius riešutų masės, tada dar vieną baklažano riekelę, vėl riešutų masės ir t.t. – t.y., darote, kokio norite aukščio baklažanų bokštelius.

Tiekiame šaltus su labai skania balta duona.

Skanaus!

Mano knygų lentyna

Indrė iš GP magijos prieš keletą savaičių inicijavo akciją ištraukti savo kulinarines knygas į dienos šviesą. Kaip didelei šio literatūros žanro gerbėjai buvo labai smagu pašniukštinėti po svetimas lentynas :) Saviškę irgi labai norėjau parodyti, bet tada tiesiog visai neturėjau laiko. Sugebėjau tik nufotografuoti savo knygeles, bet nespėjau įkelti į blogą.. Juk apie kiekvieną norisi pasakyti bent po žodį :) Bet dabar taisausi.. Štai ji, mano lentyna:

Kaip matote, nuotrauka ne pačios aukščiausios kokybės :)) todėl kai kurių knygų tapatybė joje taip ir liko užslėpta. Pirmoji knyga, ta su spirale - Liubimyje ruskyje bliuda (nepratusi aš kirilica spausdint, todėl taip parašiau..sorry). Įsigijau pernai Baltarusijoje, nes knygos su baltarusių virtuve, kurią norėjau parsivežti kaip atsiminimą iš šios šalies, tiesiog nebuvo. Buvo tik kažkokia enciklopedija, kurioje aiškina, pvz., kas yra baklažanas, o tada ir kokį receptą pateikia (bet viskas, aišku, baltarusiškai), tai man kažkaip neimponavo. O šioj knygoj mačiau ir baltarusiškų patiekalų, todėl ją ir čiupau :) Receptai priimtini tradiciniam lietuviškam skoniui, patiekalų apipavidalinimas nuotraukose taip pat (turiu minty karpinius iš poro lapo ir pan. grožybes). Dauguma receptų tikrai paprasti, nereikalaujantys nei didelės išmonės, nei gabumų, tačiau yra ir tokių, kurių sėkme didžiai abejočiau - tai gaminimo eiga kelia įtarimų, tai ingredinetų proporcijos.. Iš šios knygos kol kas gaminau tik kriaušes cherese, kurios buvo tikrai skanios :)
Antroji knyga - J. Uginčienės "Viešnagė senolių pastogėje" - lietuviškų patiekalų lobynas :) Yra, aišku, ir kažkokių neaiškių kotletukų receptų - na, tokių, kur paskaitęs net nesupranti, kam tokį receptą dėti, juk ir taip viskas aišku, bet galima susirasti ir įdomesnių gėrimų, saldumynų, senovinių lietuviškų patiekalų receptų.
"The Ultimate Low Fat Cookbook" - mažo riebumo/kaloringumo kepinių receptai. Yra tikrai šaunių receptų, bet gi visi žinom, kad daugelis be proto skanių saldumynų yra kartu ir be proto riebūs/kaloringi... Todėl tikrai nemanau, kad šioje knygoje rastumėte savo svajonių desertą...:)
"Didžioji kulinarijos enciklopedija" - labai gera knyga, sugadinta labai blogo arba tingaus vertėjo/redaktoriaus. Knygoje pateikiama įdomi, naudinga informacija apie įvairius maisto produktus - jų kilmė, skonis, pasakojama, kokiuose gaminiuose pritaikoma ir t.t. Receptai pateikiami abėcėlės tvarka pagal pagrindinį ingredientą arba pagal nacionalines virtuves. Atrodytų, viskas super...taip? :) Bet deja deja... Knyga išleista lietuvių kalba, o informacija rūšiuojama abėcėlės tvarka pagal... anglišką abėcėlę :) Taigi, patiekalų iš bulvių turėtumėte ieškoti ne prie "B" raidės, o prie "P" (nuo "potato"), vokiečių virtuvės patiekalų ne prie "V", o prie "G" (nuo "german"). Žodžiu, anglų kalbos nemokantis žmogus šioje knygoje tikslingai tikrai nieko negali susirasti.. Kitiems paieška, mano manymu, irgi apsunkinama tiesiog iki begalybės :) Juolab, kad niekada negali žinoti, kaip išverstas ieškomas patiekalas. Pvz., norėdama paskaityti apie sushi, tikrai nenumaniau, kad turėčiau ieškoti "įdarytų japoniškų pyragėlių iš jūros dumblių"...
E. Kazuko ir Y. Fukuoka "Sushi and Traditional Japanese Cooking" - mano manymu, tiesiog tobula kulinarinė knyga. Geras popierius, labai kokybiškos ir skoningos fotografijos, logiškai sugrupuota informacija, aiškūs receptai, prie kiekvieno jų patiekiama trumputė įžanga, pristatanti patiekalo kilmę, galimas variacijas ir pan. Taip pat nurodoma visų patiekalų maistinė vertė, o gale knygos - neilgas, bet nuodugnus japonų virtuvės pristatymas, taip pat aprašomi (su iliustracijomis) tradiciniai japonų virtuvėje naudojami produktai. Manau, tiesiog idealu tai, kad knygoje apibūdinamas ir šių ingredientų skonis. Taigi neradus reikiamo produkto Lietuvoje (arba radus, bet labai brangų), galima pasitelkti fantaziją ir pakeisti jį kuo kitu :)
"Konditerija". Ar tik nebus tai mano pirmoji kulinarinė knyga...? :) Kaip ir daugelis, savo kulinarinius bandymus pradėjau nuo pyragų kepimo, tad Kalėdų senelis vienas metais sugalvojo, kad tai geriausia dovana man :) Neklydo :) Labai džiaugiuosi turėdama šią knygą, drąsiai kepu iš jos viską iš eilės ir būnu užtikrinta dėl labai gero rezultato (na gal porą kartų iš kokio pusšimčio ir nebuvau sužavėta kepiniu, bet tai praktiškai nesiskaito). „Konditerijoje“ rasite visko - tortų, sausainių, saldainių, pyragų, nesaldžių kepinių receptų. Knygos gale pateikiami patarimai, kaip sėkmingai iškepti skirtingų tipų tešlas, kaip gražiai užtepti glajų ir visa kita, ką turėtų žinoti kepėjas :)
M. Berry "Klasikinė virtuvė" - ko gero, mano mylimiausia... Paėmus į rankas, supranti, kad laikai labai gerą daiktą, kurį verta išsaugoti ir kitoms kartoms. Rimtai!! Knyga labai kokybiškai išleista, su daugybe iliustracijų, informacija suskaidyta į logiškas dalis, kuriose labai lengva surasti pageidaujamą receptą - tiek pagal pagrindinį ingredientą, tiek patiekalo tipą. Jei kas norėtų įsigyti vieną gerą kulinarinę knygą ir klaustų patarimo, tikrai rekomenduočiau šią - joje rasite patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių, priimtinų kiekvienam skoniui ir progai. Silpesnė šios knygos pusė, mano veritimu, kepiniai. Joje tikrai daug įvairių desertų, bet kepinius bandyti visgi siūlyčiau iš "Konditerijos" :)
A. Volter ir K. Toibner "Virtuvės džiaugsmai" - irgi tikras džiaugsmas :) Knygoje daugiausia pristatomi klasikiniai, europietiški patiekalai, bet kažkaip jaučiamas man joje vokiškas akcentas nors tu ką :) Čia tikrai nerasite 101 dešrelių ir bulvių salotų recepto, bet visi maltinukai, kepsniai, troškiniai, orkaitėje keptos mėsos ir viskas su padažu man labai vokiška :) Teigiama prasme, aišku. Mano skonį šioje knygoje pateikiami receptai irgi labai gerai atitinka, todėl labai dažnai ieškau joje receptų ar idėjų. Pagrindinis akcentas - bent jau man - kaip minėjau, pagrindiniai patiekalai, mėsa, paukštiena, tačiau yra ir "skanūs" mišrainių, salotų, sriubų skyreliai, keletas puslapių paskirta kitų šalių virtuvėms. Desertai, beje, irgi labai vokiški - kremai ir putėsiai. Kol kas nė vieno iš jų nebandžiau, bet artimiausiu metu būtinai!
"Die Ägyptische Küche" atkeliavo pas mane kaip lauktuvė iš Egipto. Negaliu net skaityti šios knygutes, kaip man viskas joje skaniai atrodo :) Išleista ji labai neįmantriai, bet receptai tokie įdomūs... sauja razinų, saujelė gvazdikėlių, kelios lazdelės cinamono, aitriosios paprikos pagal skonį ir jau įsivaizduoju, kaip kvepia visi namai, gaminant ką nors egiptietiško... Kol kas išbandžiau tik vieną vištienos receptą, kuris man tiesiog nerealiai patiko!
"Didžioji virtuvės knyga" irgi labai rimtas, geras ir rekomenduotinas leidinys. Taip pat tiktų žmogui, kuris nori turėti tiesiog vieną, gerą, išsamią kulinarinę knygą. Man ši knyga labiausiai patinka dėl išsamumo ir "koncentruotumo". Jei jau kalba apie sriubas, tai apie visus jų tipus, jei apie salotas - tada irgi tokias, kurios įtiktų kiekvieno skoniui: ir tam, kuris mėgsta tiesiog žalėsius, ir tam, kas tikisi bent kiek mėsos, ir "mišrainių" mėgėjui :) Taigi šioje knygoje labai lengva susirasti alternatyvius receptus ar pasiremiant pateiktomis idėjomis sugalvoti ką nors pačiam. Prie knygos minusų galima būtų įvardyti nebent tai, kad ne visi receptai iliustruoti nuotraukomis. Na man tai tikrai ne trūkumas, bet kai kam žinau, kokie svarbūs paveikslėliai :)
V.Pochliobkino "Geros virtuvės paslaptys" kol kas tik statistės mano knygų lentynoje. Labai įdomus man šis knygų žanras, o pavarčiusi knygyne taip ir nesugebėdavau suprasti - verta ši knyga dėmesio ar yra tik gražiai išleistas skaitalas.. Taigi radus kažkada ją už super kainą įsigijau, o dabar ji vis dar laukia eilėje...
H. J. Doebbelin, H. Bulling "Šeimos šventės". Pirma šia knyga nelabai žavėjausi, o dabar labai dažnai ją atsiverčiu. Knygoje siūlomi 15 švenčių valgiaraščiai – gimtadienio, jubiliejaus, krikštynų, vestuvių ir t.t. Jei kažkas į kulinarinę knygą žiūri kaip į kokį elementorių, kuriuo reikia šventai tikėti ir paraidžiui vadovautis, tai, manau, nelabai supras ir įvertins šią knygą, nes tie siūlomi valgiaraščiai labai jau turiningi, visada apimantys visą patiekalų spektrą (užkandžiai/sriuba/pagrindinis patiekalas/ desertas), prie dažno patiekalo reikia tikrai nemažai padirbėti, tad jei kas nuspręstų imti ir savarankiškai įgyvendinti visą siūlomą meniu, manau, savo šventę pasitiktų ligoninėje, o ne prie paruošto stalo :) Žodžiu, į šią knygą reikia žiūrėti su protu – čia tikrai ne instrukcijos, ką pagaminti, pvz., mergvakario proga, o gerų idėjų rinkinys – kaip pasiruošti šventei, kokio tipo patiekalus rinktis ir pan.
Toliau susiglaudusios dvi „Nesudėtingų receptų“ serijos knygutės – „Patiekalai iš vištienos“ ir „Viduržemio jūros regiono patiekalai“. Abi mielos, su gerais, įdomiais, nesudėtingais receptais.
Tada dar viena lauktuvė – „Turkish Cookery“. Labai patinka man ši knygutė... Paprasta kaip dvi kapeikos, atrodytų, kad ji ne kokioj leidykloj išleista, o vietinėj trobelėj :) Bet, ko gero, būtent dėl to ji man tokia miela. Receptai labai žemiški, paprasti, fotografijos neiščiustytos (kaip įdėjo į lėkštę, taip ir įamžino, nors kartais, užmesdavo kokį petražolės ar kalendros lapelį papuošimui :)). O įdomiausia tai, kad vietomis jau po spausdinimo taisytas tekstas!!! Kaip suprantu, turiu pakartotinį knygos leidimą, tad kai kur tekste matosi užklijuoto ir nukopijuoto teksto ploteliai :) Juokinga, bet miela...
Dar neseniai įsigijau 3 serijos „Mano Namai“ knygeles – irgi praktiškai tapau akcijos auka, nes bendrai nejaučiu didelės simpatijos tokiems, iš esmės viešųjų ryšių projektams :) „Blynus ir vaflius“ puoliau su dideliu entuziazmu bandyti, bet kai pirmas blynas prisvilo, tai tas entuziazmas greitai ir pranyko. Bandžiau kepti blyną orkaitėje – su obuoliais, kokosais, bet gavosi visai nevykęs.. Kažkoks pasmegęs ir be skonio...Bet tikrai suteiksiu šiai knygai dar šansų! „Sriubas“ kol kas esu tik labai probėgšmais perbėgusi, todėl negaliu daug pasakyti... Reikia gi pirma išbandyti, o tik tada spręsti! :) „Apkepų“ receptai man pasirodė kažkokie keisti... dar nė vieno nebandžiau, bet ir labai abejoju, ar kada imčiausi ką nors gaminti pagal šią knygą... Man vis atrodo, kad tie apkepai turėtų gautis per riebūs, kad nereikėtų maišyti tiek daug ingredientų.. Bet idėjų iš šios knygos pasisemti tikrai galima!
“Šokoladas“ – knyga, kurią atsivertus, tiesiog pradeda tįsti seilės... Labai kokybiška visomis prasmėmis – popierius, fotografijos, informacijos turinys, išdėstymas – viskas – mano manymu yra tiesiog be priekaištų (na išskyrus keletą korektūros klaidelių)! Man labai patinka, kai kulinarinėse knygose, ypač tokiose „specializuotuose“, apie vieną ingredientą/virtuvę/patiekalų tipą pateikiami ne vien receptai, bet ir platesnė informacija – patiekalų istorija, variacijos, baziniai receptai. Šitoj tobulybėj irgi rasite ir šokolado istoriją, ir bazinius tešlų, kremų, etc. receptus, su kuriais patys galėsite eksperimentuoti... :) Receptai suskirstyti į 13 kategorijų, todėl nesunkiai rasite ir sausainukų, ir tortų, ir kremų, ir netgi nesaldžių patiekalų receptus! Įsivaizduojat, pavyzdžiui, elnieną su šokolado padažu..? O krevetes..? Aišku, tokie patiekalai priimtini ne kiekvienam skoniui, tačiau, tikrus gurmanus turėtų sudominti! Receptai knygoje, sakyčiau, aiškūs; be to, prie kiekvieno nurodomas sudėtingumo lygis, tad tikrai iš anksto galėsite numanyti, ar ne per aukštai šokate su kokiu kulinariniu užmoju :), nurodomas apytikslis gaminimos laikas, porcijų skaičius. Tiesa, kai kuriuose receptuose man šokoladas atrodo "pritemptas" - t.y., manau, kad be jo būtų gal net dar skaniau! Žodžiu, šokoladą mėgstu, bet negalėčiau gyventi vien su šokoladiniais saldumynais :)
Apie A. Bourdain „Virtuvę slaptai“ savo įspūdžius jau esu pasakojusi, todėl nesiplėtosiu... :)
Na, ir paskutinė knyga - „Nesudėtingi ir skanūs patiekalai“ su makaronų, ryžių, įvairių kruopų ir ankštinių valgiais. Turiu ją jau seniai, bet kažkaip ji manęs vis nesudomina... Knygos leidėjai skelbia, kad knygoje aprašyta per 600 receptų, yra per 800 iliustracijų.. O manęs vis neapleidžia jausmas, kad būtent tie įspūdingi „šimtai“ ir buvo knygos sudarytojų tikslas. Receptų tikrai daug, bet originalumo beveik nerasta.. Na, nebent „makaronai su geltonąja paprika“ ir „makaronai su raudonąja paprika“ kam nors tikrai atrodo itin skirtingi patiekalai, verti individualaus recepto.

Kas tas Anthony Bourdain?

Būtent toks klausimas man pirmiausia kilo pamačius Baltų lankų išleistą A. Bourdain'o knygą "Virtuvė slaptai. Kulinarijos nusikaltėlio nuotykiai" ir po to pasipylusius knygos pristatymus žiniasklaidoje. Kadangi TV nežiūriu visiškai (na, ok, žiūriu žinias...), iki šiol jis man nebuvo nei žinomas, nei juo labiau žvaigždė... Jei toks mano neišprusimas kątik nuvertė jus nuo kėdės, labai tikiuosi, kad nepatyrėte baisingų traumų ir reabilituodamasi guodžiu, kad Jamie Oliverį tikrai esu girdėjusi ir netgi varčiusi jo knygą :) :)

Taigi iš pradžių ši knyga manęs visai neintrigavo, kol kartą užsukusi į knygyną paėmiau ją į rankas. Anotacija, akimis perbėgtas spec. redaktoriaus žodis ir keletas sakinių iš atsitiktinai atverstų knygos puslapių įtikino mane, kad čia tai, ką noriu skaityti dabar.

Baltų lankų nuotr.

Jei ir jūs vis dar nežinote, kas tas A. Bourdain - siūlau susipažinti: tai vienas garsiausių pasaulyje virtuvės šefų, šiuo metu dirbantis Niujorko restorane "Les Halles", kuriantis ir vedantis TV laidas, rašantis knygas.

A. Bourdain rašytojo karjera prasidėjo nuo biografinės knygos "Virtuvė slaptai", kurioje jis ryžosi atskleisti savo nueitą kulinarinį kelią. O kelias buvo tikrai vingiuotas, su daug posūkių, sustojimų, grįžimų į ankstesnį tašką, tačiau visada žengtas turint aiškų tikslą - tapti velniškai geru virtuvės šefu. Pasakodamas savo asmeninę patirtį, A. Bourdain atskleidžia tą restoranų gyvenino pusę, kurios nematome, o dažnu atveju negalime ir įsivaizduoti. Ar žinote, kiek patiekalų pagaminama restorane per vakarą? Ir kaip jie viską suspėja laiku? Kas ruošia mūsų maistą ir kaip tie žmonės pateko į virtuvę? Tiesa, perskaičius kai kuriuos dalykus tikrai stengiausi save įtikinti, kad "gal pas mus taip nėra, gal mes nevalgome tokių dalykų...?" Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet sekmadienio brunch'as man nebeatrodo viliojantis pasiūlymas :)

Knyga man buvo įdomi ne vien dėl pasakojamos restoranų ir virtuvių kasdienybės - ne ką mažiau intriguoja A. Bourdain asmenybė, nors iki šiol aš nieko nežinojau apie jį. Be to, įtraukia ir įtaigus A. Bourdain pasakojimo stilius - kartais versdavau puslapį po puslapio, spausdama kumščius, kad jį pagaliau priimtų į svajonių darbą, o kartais kartu juokdavausi iš kokio kulinarinio šedevro.

Žodžiu, knyga man skaitėsi tikrai smagiai, todėl rekomenduoju ją paskaitinėti visiems, neabejingiems maistui ir virtuvei!