Kalėdų mugės stebuklai

Artėjančias šv. Kalėdas man kasmet primena Vilniaus Rotušėje rengiama Kalėdų labdaros mugė, kurią aplankyti mums su brangiausiuoju jau tapo tradicija. Šiemet, tiesa, tradiciją teko puoselėti vienai, nes mano antra pusė vis dar išvykusi, bet nebūčiau tos mugės praleidusi nė už ką! Kasmet parsinešu iš ten naminių sausainių, Lietuvoje įprastai neparduodamų skanėstų, o kartais pavyksta papildyti ir Kalėdų senelio maišą. Šiemet mugė pasitiko kaip visada sausakimšomis Rotušės salėmis, senuku rūbininku, vis kartojančiu, kad jau, ko gero, supainiojo paltus, didžiule kalėdine egle ant antrojo aukšto laiptų ir daugybe laimingų veidų, geriančių kalėdinę nuotaiką.

Pirmoji mano stotelė, aišku, sausainiai. Vokiškus išsirinkau dar pirmame aukšte. Antrame apsukusi keletą ratų, kol įsiliejau į minią, prinešančią prie kiekvieno stalelio, įsigijau kristaliniu cukrumi apibarstytų daniškų sausainių ir naminio prancūziško rillette. Maniau, tuo mano pirkiniai ir pasibaigs, bet besileidžiant laiptais žemyn akį patraukė „Įvairių šalių receptų puodynė“. Tai Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos parengtas receptų rinkinys, kuriame savo mėgstamiausiais nacionalinių ar tiesiog firminių šeimos patiekalų receptais dalinasi Lietuvoje gyvenančios užsieniečių šeimos. Šioje elektroninėje knygelėje per 150 patiekalų iš daugiau nei 20 šalių virtuvių. Visi receptai išbandyti, o iliustravo juos Vilniaus tarptautinių mokyklų moksleiviai. Knygos struktūra labai aiški – receptus galima rasti arba pagal šalį, arba patiekalų grupę. Teisiog lobis, kurį jau pirmąjį vakarą perskaičiau nuo A iki Z svajodama, kurios šalies kalėdinį patiekalą gaminti per šias šventes (gal vengrišką vyno sriubą, o gal švedišką kalėdinį patiekalą...), dėliodama planus, kokio patiekalo pirmiausia norėsiu paragauti iš Azerbaidžano, Estijos, Suomijos, Čekijos, ar jau pažįstamų Prancūzijos, Airijos, Italijos virtuvių. Knygelė išleista įdėjus tikrai daug darbo, nuoširdumo ir pastangų, o visas už ją gautas lėšas organizacija skirs savo labdaros projektams finansuoti. Stebuklų būna!

P.S. organizacinis pranešimas. Akylieji turbūt pastebėjo, kad iš tinklaraščio dingo nuorodos į ankstesnius receptus ir “žvaigždutės”, kuriomis galėdavote reikšti savo džiaugsmą ar liūdesį dėl receptų. Taip nutiko, nes pastaruoju metu tinklaraštyje pasirodydavo reklaminių nuorodų. Kadangi šis tinklaraštis ne komercinis, o tik mano pomėgis ir laisvalaikis, teko su “žvaigždutėmis” atsisveikinti.

Švelniai šildanti morkų ir faršo sriuba

Šiame tinklaraštyje tapau bene rečiausia viešnia. Tikrai ne dėl to, kad man pabodo ar apėmė virtuvinė apatija. Greičiau priešingai. Neseniai persikėlusi į naujus namus, tapau vienvalde virtuvės šeimininke, todėl dabar joje sukiojuosi dar dažniau. Be to, dabar galiu sau leisti prabangą kasdien pietauti namuose, ką ir darau su didžiausiu malonumu. Kadangi pietų pertrauka tetrunka valandą, dažniausiai renkuosi greitai paruošiamus patiekalus – sriubas, makaronus, salotas ar ką nors iš ryžių.

Šįkart papasakosiu apie paprastą ir greitą, švelniai salstelėjusią, karts nuo karto aštriau įgeliančią morkų ir faršo sriubą. Tokiu oru ji tiesiog ideali – soti ir šildanti.

Morkų ir faršo sriuba (2 sriubos lėkštės)


2-3 morkos
150 – 200 g faršo (naudojau jautienos ir kiaulienos)
1 svogūnas
½ saldžiosios raudonosios paprikos
2 v.š. sviesto
2 a.š. maltos saldžiosios paprikos miltelių
žiupsnelis aitriosios paprikos miltelių
250 ml sultinio (naudojau daržovių)
250 ml pieno
Druskos

Puode ištirpinam sviestą. Jame porą minučių pakepinam smulkiai pjaustytą svogūną, dedam smulkiai pjaustytas morkas ir patroškinam keletą minučių. Tada įdedame faršą ir smulkiais kubeliais pjaustytą papriką, maišydami apkepiname, kol faršas pakeičia spalvą, o paprika kiek suminkštėja. Suberiame aitriosios ir saldžiosios paprikos miltelius, pasūdome. Pilame sultinį ir verdame uždengę apie 15 min, kol suminkštėja morkos. Pabaigoje įpilame pieno, ušverdame ir tiekiame.

Skanaus!

Recepto idėja iš "Mano namų" receptų serijos knygos "Sriubos"

Makaronų muziejus Ikedoje

Jei dabar gūglinate, kuriame Italijos kampe yra Ikeda, tai pasufleruosiu, kad makaronų kultūra labai gaji ne tik šioje Pietų Europos šalyje, bet ir Azijoje, todėl šio miestelio reikėtų ieškoti... Japonijoje, Osakos prefektūroje. Kur ir kada atsirado makaronai nesutariama. Spėjama, kad makaronus į Europą iš Kinijos atvežė Markas Polas, o XV a. jie išpopuliarėjo Italijoje. O tai, kur ir kada atsirado vartotojiškos kultūros patiekalas No 1 – greitai paruošiami makaronai (angl. instant noodles) – žinoma labai tiksliai: 1958 m. savo mažytėje trobelėje juos sukūrė japonų mokslininkas Mamofuku Ando (1910 - 2007). Būtent šiems makaronams skirtas muziejus Ikedoje.

M. Ando trobelės, kurioje jis sukūrė pirmuosius savo makaronus, kopija

Muziejus labai šiuolaikiškas, įdomus ir interaktyvus. Jame, aišku, viskas surašyta japoniškai, bet pagalvota ir apie užsieniečius – yra audio gidai (berods, tik anglų kalba), kuriuos galima pasiskolinti už užstatą, o personalas kalba japanese english.

                             "Laiko tunelis" pristatantis, kaip kito makaronų pakuotės ir skoniai

Be to, muziejus pritaikytas ir vaikams. Mažųjų rojus yra toks kampelis, kuriame galima pačiam susikurti savo greitai paruošiamus makaronus. Pirmiausia, pasitelkus įvairių spalvų markerius ir flomasterius galima padekoruoti makaronų pakuotę mėgiamomis spalvomis ir raštais, o tada pereiti prie makaronų recepto: pasirinkti sultinio skonį ir 4 pagrindinius ingredientus, kurie turėtų būti tavo sukurtuose makaronuose.

Įvairūs priedai makaronams pagardinti

Nenustatyas makaronų priedas, papuoštas muziejaus logotipu - viščiuku

Toliau galima stebėti, kaip makaronai supakuojami ir uždaromi, o darbą pabaigti pačiam – įsidedant savo induką į specialų maišelį-rankinuką. Išbandžiau ir aš šio kampelio malonumus ir galiu pasakyti, kad tikrai labai smagu, ir spalvoti, ir „receptą“ kurti, ir savus makaronus valgyti! Nors nemėgstu ir paprastai nevalgau tokio „kosmonautų“ maisto, savi makaronai buvo labai skanūs!

Standartiniai indeliai (k.) ir "autoriniai" (d.)

Mamofuku Ando ilgus metus eksperimentavo, kol atrado, kaip pagaminti greitai paruošiamus ir ilgai galiojančius makaronus. Šie makaronai pirma apverdami, o po to išdžiovinami. Panašiu principu ruošiami ir kiti makaronuose esantys priedai – mėsa, daržovės, prieskoninės žolelės ir kt. Nors muziejus pirmiausia skirtas pristatyti greitai paruošiamus makaronus ir jų „evoliuciją“ ieškant tinkamiausios formos indelio ("Cup noodles" M. Ando pristatė po 13 m. darbo - 1971 m.), kelio į užsienio rinkas ir net kosmosą, čia galima pamatyti visą makaronų paruošimo eigą. Muziejuje galima pačiam pagaminti makaronų tešlą, suformuoti makaronus ir t.t. O maisto kampe galima paragauti makaronų, gaminamų ir parduodamų tik tam tikruose Japonijos regionuose (mano pasirinkti buvo nelabai skanūs..).

Šviežių makaronų gaminimo salė

Muziejaus lankytojai, besiruošiantys gaminti makaronus nuo A...

Nors M. Ando savo ilgaamžiškumo receptu įvardija golfą ir reguliarų maitinimąsi "greitais" makaronais, manęs muziejus tikrai neįtikino, kad šie makaronai yra „geras maistas“ ar mano svajonių patiekalas. Visgi pažiūrėti, kiek darbo ir išradingumo įdėta juos kuriant ir suvokti, kokią revoliuciją viso pasaulio maisto kultūroje sukėlė indelis greitai paruošiamų makaronų, buvo labai įdomu. O muziejaus koncepcija galėtų pasidomėti daugelis marketingistų...