Švelniai šildanti morkų ir faršo sriuba

Šiame tinklaraštyje tapau bene rečiausia viešnia. Tikrai ne dėl to, kad man pabodo ar apėmė virtuvinė apatija. Greičiau priešingai. Neseniai persikėlusi į naujus namus, tapau vienvalde virtuvės šeimininke, todėl dabar joje sukiojuosi dar dažniau. Be to, dabar galiu sau leisti prabangą kasdien pietauti namuose, ką ir darau su didžiausiu malonumu. Kadangi pietų pertrauka tetrunka valandą, dažniausiai renkuosi greitai paruošiamus patiekalus – sriubas, makaronus, salotas ar ką nors iš ryžių.

Šįkart papasakosiu apie paprastą ir greitą, švelniai salstelėjusią, karts nuo karto aštriau įgeliančią morkų ir faršo sriubą. Tokiu oru ji tiesiog ideali – soti ir šildanti.

Morkų ir faršo sriuba (2 sriubos lėkštės)


2-3 morkos
150 – 200 g faršo (naudojau jautienos ir kiaulienos)
1 svogūnas
½ saldžiosios raudonosios paprikos
2 v.š. sviesto
2 a.š. maltos saldžiosios paprikos miltelių
žiupsnelis aitriosios paprikos miltelių
250 ml sultinio (naudojau daržovių)
250 ml pieno
Druskos

Puode ištirpinam sviestą. Jame porą minučių pakepinam smulkiai pjaustytą svogūną, dedam smulkiai pjaustytas morkas ir patroškinam keletą minučių. Tada įdedame faršą ir smulkiais kubeliais pjaustytą papriką, maišydami apkepiname, kol faršas pakeičia spalvą, o paprika kiek suminkštėja. Suberiame aitriosios ir saldžiosios paprikos miltelius, pasūdome. Pilame sultinį ir verdame uždengę apie 15 min, kol suminkštėja morkos. Pabaigoje įpilame pieno, ušverdame ir tiekiame.

Skanaus!

Recepto idėja iš "Mano namų" receptų serijos knygos "Sriubos"

Makaronų muziejus Ikedoje

Jei dabar gūglinate, kuriame Italijos kampe yra Ikeda, tai pasufleruosiu, kad makaronų kultūra labai gaji ne tik šioje Pietų Europos šalyje, bet ir Azijoje, todėl šio miestelio reikėtų ieškoti... Japonijoje, Osakos prefektūroje. Kur ir kada atsirado makaronai nesutariama. Spėjama, kad makaronus į Europą iš Kinijos atvežė Markas Polas, o XV a. jie išpopuliarėjo Italijoje. O tai, kur ir kada atsirado vartotojiškos kultūros patiekalas No 1 – greitai paruošiami makaronai (angl. instant noodles) – žinoma labai tiksliai: 1958 m. savo mažytėje trobelėje juos sukūrė japonų mokslininkas Mamofuku Ando (1910 - 2007). Būtent šiems makaronams skirtas muziejus Ikedoje.

M. Ando trobelės, kurioje jis sukūrė pirmuosius savo makaronus, kopija

Muziejus labai šiuolaikiškas, įdomus ir interaktyvus. Jame, aišku, viskas surašyta japoniškai, bet pagalvota ir apie užsieniečius – yra audio gidai (berods, tik anglų kalba), kuriuos galima pasiskolinti už užstatą, o personalas kalba japanese english.

                             "Laiko tunelis" pristatantis, kaip kito makaronų pakuotės ir skoniai

Be to, muziejus pritaikytas ir vaikams. Mažųjų rojus yra toks kampelis, kuriame galima pačiam susikurti savo greitai paruošiamus makaronus. Pirmiausia, pasitelkus įvairių spalvų markerius ir flomasterius galima padekoruoti makaronų pakuotę mėgiamomis spalvomis ir raštais, o tada pereiti prie makaronų recepto: pasirinkti sultinio skonį ir 4 pagrindinius ingredientus, kurie turėtų būti tavo sukurtuose makaronuose.

Įvairūs priedai makaronams pagardinti

Nenustatyas makaronų priedas, papuoštas muziejaus logotipu - viščiuku

Toliau galima stebėti, kaip makaronai supakuojami ir uždaromi, o darbą pabaigti pačiam – įsidedant savo induką į specialų maišelį-rankinuką. Išbandžiau ir aš šio kampelio malonumus ir galiu pasakyti, kad tikrai labai smagu, ir spalvoti, ir „receptą“ kurti, ir savus makaronus valgyti! Nors nemėgstu ir paprastai nevalgau tokio „kosmonautų“ maisto, savi makaronai buvo labai skanūs!

Standartiniai indeliai (k.) ir "autoriniai" (d.)

Mamofuku Ando ilgus metus eksperimentavo, kol atrado, kaip pagaminti greitai paruošiamus ir ilgai galiojančius makaronus. Šie makaronai pirma apverdami, o po to išdžiovinami. Panašiu principu ruošiami ir kiti makaronuose esantys priedai – mėsa, daržovės, prieskoninės žolelės ir kt. Nors muziejus pirmiausia skirtas pristatyti greitai paruošiamus makaronus ir jų „evoliuciją“ ieškant tinkamiausios formos indelio ("Cup noodles" M. Ando pristatė po 13 m. darbo - 1971 m.), kelio į užsienio rinkas ir net kosmosą, čia galima pamatyti visą makaronų paruošimo eigą. Muziejuje galima pačiam pagaminti makaronų tešlą, suformuoti makaronus ir t.t. O maisto kampe galima paragauti makaronų, gaminamų ir parduodamų tik tam tikruose Japonijos regionuose (mano pasirinkti buvo nelabai skanūs..).

Šviežių makaronų gaminimo salė

Muziejaus lankytojai, besiruošiantys gaminti makaronus nuo A...

Nors M. Ando savo ilgaamžiškumo receptu įvardija golfą ir reguliarų maitinimąsi "greitais" makaronais, manęs muziejus tikrai neįtikino, kad šie makaronai yra „geras maistas“ ar mano svajonių patiekalas. Visgi pažiūrėti, kiek darbo ir išradingumo įdėta juos kuriant ir suvokti, kokią revoliuciją viso pasaulio maisto kultūroje sukėlė indelis greitai paruošiamų makaronų, buvo labai įdomu. O muziejaus koncepcija galėtų pasidomėti daugelis marketingistų...

Žuvų karalystė Tsukiji turguje

Į savo virtuvę grįžau pilnu tempu: cepelinai išvirti, dauphinois bulvytės įtrauktos į nuolatinį šeimos meniu, naujos kulinarinės knygos (4) intensyviai skaitomos ir pradėtos "ragauti", o Gilbert Eat, Love, Pray skaitoma pagreitintai, nes knygą noriu baigti iki pažiūrėdama filmą, o filmą noriu pažiūrėti iki kol man visi apie jį nepripasakojo tiek, kad galėčiau ir nebežiūrėti. Į darbus ir malonumus jau įsisukau šimtu procentų, todėl mėnuo atostogų atrodo kaip tolimas prisiminimas, tiesa, vis dar šildantis ta dvidešimt kelių laipsnių šiluma, kurią išskrisdama palikau Osakoje. 

Į virtualią virtuvę kol kas grįžtu be recepto, užtat su įspūdžiais iš Tokijaus Tsukijio - didžiausio didmeninio žuvies turgaus pasaulyje. Veiksmas turguje prasideda labai anksti - dar prieš penktą valandą ryto į jį prekeiviams pristatomos ką tik sugautos žuvys, prasideda tunų aukcionas, sutraukiantis į Tsukiji daugiausia smalsuolių, todėl norintiems nepraleisti viso šurmulio, reikia pasirinkti, ar nemiegoti visą naktį, ar keltis paryčiais... Mes nusprendėme trumpai nusnūsti, tad atsikėlę apie 4 ryto šokome į pirmą traukinį Tsukijin.

Rytiniai darbai Tsukiji turguje - kraunamos ir pardavimui ruošiamos žuvys

Turguje gyvenimas jau virė, visi leidimai į aukcioną buvo išdalinti, taigi pirmiausia pasukome į vaisių ir daržovių turgų. Kaip tik buvo valgomųjų kaštonų ir prabangiųjų matsutake grybų sezonas.

"Pūkučiai" (valgomieji kaštonai)

Matsutake (liet. "pušies grybai") tokie brangūs, nes jie auga tik natūralioj aplinkoj, o gurmanų vertinami dėl savo stipraus aromato. Pasimėgauti jais, deja, neteko, nes nuo virtuvės mane skyrė keli šimtai kilometrų ir dar kelios dienos Tokijuje.

Matsutake grybai

Apžiūrėję Azijos vaisių ir daržovių paletę, pasukome į mažmeninių parduotuvėlių ir sushi restoranų zoną. Sutinku, kad sushi neatrodo pats tinkamiausias pusryčių meniu, bet būti ten, kur tiekiamas šviežiausias ir geriausias sushi mieste ir jo neparagauti galėtų tik visiški bejausmiai (kulinariniai bejausmiai, žinoma). Beklaidžiojant po turgų, vienas prekeivis pašnibždėjo, kad gerą sushi restoraną atskirsime pagal klientų apavą: botus avintys vietiniai geriausiai žino, kur ieškoti skaniausio Tsukiji sushio, nors į restoranėlius pusryčių užsuka ir darban skubantys salarymen'ai:

Prie populiariausių sushi restoranų Tsukiji turguje jau nuo 6 ryto nusidriekia eilės (tuščios erdvės - įėjimai į kitas užeigas..)

Keturis kartus užsisukusi žmonių eilė prie mūsų pasirinkto restoranėlio pirma nuteikė nelabai optimistiškai, bet guodė tai, kad mes vis judam pirmyn, o už mūsų atsiranda vis daugiau laukiančiųjų. Pralaukę kiek daugiau nei valandą, patekome prie savo svajonių pusryčių stalo. Kaip ir daugelis pasirinkome rinkinį, kad paragautume kuo įvairesnių žuvų ir jūros gėrybių.

Sushis buvo tiesiog dieviškas, o labiausiai patiko su šukutėmis ir su krevete, kuri, atrodė, buvo net saldi! Pasistiprinę patraukėme to, ko ir atėjome - apžiūrėti Tsukijio žuvų karalystės. Klaidžiojome ten gerą valandą, kol, atrodė, apžiūrėjome jau viską. Pasižvalgyti po prekystalius kviečiu ir jus!